Čašnikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čašnikai
blrs. Чашнікі, rus. Чашники
            
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Čašnikų rajonas
Įkūrimo data 1504 m.
Gyventojų (2022) 7 912
Vikiteka Čašnikai

Čãšnikai [1] (blrs. Чашнікі, rus. Чашники) – miestas Baltarusijoje, Vitebsko srityje, prie Dauguvos kairiojo intako Ūlos upės, Čašnikų rajono centras. Pro Čašnikus eina geležinkelis Lepelis-Orša. Išplėtota medžio, linų apdirbimo, popieriaus, maisto pramonė, durpių briketų gamyba.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čašnikų kultūros rūmai

Čašnikai minimi 1504 m., priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1558 m. Ivanas rūstusis užgrobtame dešiniajame upės krante pastatė tvirtovę, ji nugriauta 1968 m. 1564 m. Čašnikų mūšyje Mikalojus Radvila Rudasis ir Grigalius Chodkevičius sumušė rusų kariuomenę, žuvo jos vadas Petras Šuiskis. 1567 m. liepos 20 d. antrajame Čašnikų mūšyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, kuriai vadovavo Braslavo vaivada Romanas Sanguška dar kartą sumušo rusus.

Nuo 1793 m. Čašnikai priklausė Rusijos imperijai. XIX a. buvo miestelis Lepelio apskrityje.[3] 19191924 m. – Rusijos TSR, nuo 1924 m. priklauso Baltarusijai. Miesto teises gavo 1791 m., pakartotinai – 1966 m.[4]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2006 m.
1897 m.sur. 1906 m. 1939 m.sur. 2002 m. 2006 m.
2 500 5 530
4276 žydai
3 505 10 000 9 600


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Čašnikai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 266 psl.
  3. Czaszniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 775 psl. (lenk.)
  4. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 479