Čašnikų mūšis (1567)

Kitos reikšmės – Ūlos (Čašnikų) mūšis (1564), Čašnikų mūšis (1664), Čašnikų mūšis (1812) (reikšmės).

Čašnikų mūšis
LDK–Maskvos karas dėl Livonijos (1561–1570)
Čašnikai Čašnikų vieta dabartiniame Baltarusijos žemėlapyje
Data 1567 m. liepos 20 d. Vieta Čašnikai, LDK (dab. Baltarusijos Vitebsko sritis Rezultatas LDK pergalė
Priešininkai
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė	Rusijos carystė
Vadai
Romanas Sanguška	Piotras Obolenskis-Serebrjany Vasilijus Paleckis  † Amuratas
Pajėgos
~2000	~5000

Čašnikų mūšis, Kopijo mūšis (rus. Битва при Чашниках, битва под Копием) – 1567 m. liepos 20 d. prie Čašnikų ir Sušos (LDK Vitebsko vaivadija, dabar Baltarusijos Vitebsko sritis) įvykęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rusijos carystės karinių pajėgų susidūrimas, vienas Livonijos karo epizodų, LDK mėginimas sutrukdyti maskvėnams pasistatyti tvirtovę kairiame Dauguvos krante.

Livonijos karas

Siekdamas įsitvirtinti pradiniame Livonijos karo etape užimtose LDK teritorijose, Rusijos caras Ivanas Rūstusis stiprino savo kariuomenės padėtį remontuodamas senas ir statydamas naujas tvirtoves. 1567 m. liepą iš Polocko pajudėjo caro kariuomenė, vadovaujama vaivados kunigaikščio Piotro Obolenskio-Serebrjany, bojaro Količiovo ir kunigaikščio Jurijaus Tokmakovo kartu su maskvėnams tarnavusiu totorių chano sūnumi Amuratu bei jo totorių daliniu. Maskvėnai persikėlė per Dauguvą. Jū tikslas buvo apsaugoti tvirtovės statybą Kopijos vietovėje (į pietus nuo Pоlоcko), Sūšos ežero saloje. Dalis rusų kariuomenės, vadovaujama Jurijaus Tokmakovo, užėmė salą ir pradėjo statyti tvirtovę, o likusioji įsirengė lauko stovyklą Sūšos pakrantėje.

LDK pajėgoms vadovavęs Romanas Sanguška atliko žvalgybą. Surinkęs kiek daugiau nei du tūkstančius karių, jis surengė išpuolį prieš rusų pajėgas, kurių dydis siekė apie penkis tūkstančius karių. Kronikininkas M. Belskis pažymėjo: „Liepos 20 dieną, turėdamas tam tikrų žinių iš liudininkų apie Maskvos kariuomenę, kurios su totoriais buvo 8000, žygiavusių iš Časnikų pas juos“.

Mūšio eiga

Romanas Sanguška, dail. Marcello Bacciarelli

Liepos 21 d. auštant, Romano Sanguško lengvosios kavalerijos kariai (kazokai) užpuolė priekinę rusų sargybą – apie 100 raitelių – ir ją sutriuškino. Sumaniai išnaudoję vietovės ypatybes jie staiga užpuolė stovyklą: pėstininkai greitai išardė medinę tvorą, o kavalerija, neleisdama rusų kariams išsirikiuoti kovos eilėmis, įsiveržė į stovyklą. Per trumpą laiką rusų dalinys buvo beveik visiškai sunaikintas. Daug karių buvo paimta į nelaisvę, užgrobta ginkluotė ir inventorius, išlaisvinti į nelaisvę paimti LDK kariuomenės kariai ir taikūs gyventojai, daugiausia valstiečiai, į nelaisvę paimti žygio iš Pоlоcko metu.

Tolimesni įvykiai

Kunigaikščio Petro Obolenskio-Serebrjano ir chano sūnaus Amurato pralaimėjimas nepakeitė Jurijaus Tokmakovo ketinimų pastatyti tvirtovę Sūšos ežere. Sanguška neturėjo artilerijos, todėl nesiryžo šturmuoti tvirtovės. Jis pasirinko ilgalaikės apgulties taktiką ir stengėsi neleisti iš Pоlоcko atvykti Tokmakovo pastiprinimams.

Sušos pilis, Stepono Batoro kartografo Stanislavo Pachlovieckio (lenk. Stanisław Pachołowiecki) priešinys, 1579 m.

1567 m. rugsėjo viduryje kunigaikštis Romanas gavo žvalgybos duomenis apie naują rusų karinį dalinį, žygiavusį iš Pоlоcko į Sūšą. Šiam, apie 6 tūkst. karių, daliniui vadovavo vaivada kunigaikštis Osipas Ščerbatyj ir jo pavaduotojas kunigaikštis Jurijus Bariatinskis. Kartu su jais žygiavo 3 tūkst. totorių dalinys, vadovaujamas Seit-Murzos.

Rusų ir totorių pajėgos žygiavo iš tvirtovės Ulos į Sūšos tvirtovę su didele ginkluotės ir maisto atsargų vilkstine, skirta Tokmakovo kariams. Sanguška, gerai išžvalgęs priešo pajėgas, su dabar jau 3 tūkst. karių netikėtai užpuolė priešą. Trumpame mūšyje rusai buvo sutriuškinti. Abu rusų vaivados buvo paimti į nelaisvę, o visa 1300 vežimų vilkstinė paimta kaip grobis.

Po šios pergalės 1567 m. rugsėjį Romanas Sanguška kartu su Pоlоcko kašteliono Jurijaus Zenovičiaus daliniais vėl atakavo Sūšos tvirtovę, tačiau jos paimti nepavyko dėl pabūklų stokos. Nepaisant to, LDK pajėgos apsiautė tvirtovę.

ATR kariuomenei 1579 m. užėmus Polocko tvirtovę, rusai pasitraukė iš Sušos. Pergalės trofėjais tapo 16 didelių patrankų, 136 haubicos, 60 rankinių šautuvų, 100 statinių šaudmenų, 4822 sviediniai ir įvairios atsargos bei amunicija. Steponas Batoras įsakė tvirtovę sunaikinti, ir vėliau ji nebuvo atstatyta.

Literatūra

• Бодрихин Н. Г. 400 сражений Руси. Великие битвы русского народа. – М. : Яуза : Эксмо, 2009.
• Тарас А. Е. Войны Московской Руси с Великим Княжеством Литовским и Речью Посполитой в XIV–XVII вв. Москва: «АСТ»; Минск: «Харвест», 2010. – 800 с – ISBN 978-985-13-6108-9