Ąžuolynas (Kaunas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Ąžuolynas
Ąžuolynas.jpg

Ąžuolynas
Koordinatės 54°53′57″N 23°56′38″E / 54.89906°N 23.94376°E / 54.89906; 23.94376 (Ąžuolynas)Koordinatės: 54°53′57″N 23°56′38″E / 54.89906°N 23.94376°E / 54.89906; 23.94376 (Ąžuolynas)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kauno miesto savivaldybė
Seniūnija Žaliakalnio seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Ąžuolýnas
Kilmininkas: Ąžuolýno
Naudininkas: Ąžuolýnui
Galininkas: Ąžuolýną
Įnagininkas: Ąžuolýnu
Vietininkas: Ąžuolýne
Kauno apskrities viešoji biblioteka

Ąžuolynas – Kauno miesto teritorija ir parkas, mėgstama poilsio vieta Žaliakalnyje. Tai didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas visoje Europoje (apie 770 ąžuolų). Plotas 84,42 ha. Parko valdytojas Kauno miesto savivaldybė.

Ąžuolyno parkas rudenį

Ąžuolyną sudaro: Parodos kalno, Vytauto parko, Dainų slėnio, Adomo Mickevičiaus slėnio, Lietuvos Zoologijos sodo, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro, KTU, televizijos retransliacijos centro įrenginių teritorijos ir Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių žalieji plotai.

Iš šiaurės į pietus per parką eina pagrindinė alėja. Antraeiliai takai daugiausia vingiuoti, sudaro įvairaus dydžio žiedinius maršrutus pasivaikščiojimui ir poilsiui.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno Ąžuolyno parkas – tai Nemuno ir Neries santakoje anksčiau augusių ąžuolynų likučiai. Kauno ąžuolynai kažkada jungėsi su Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių giriomis. XIV–XVI a. ąžuolai buvo intensyviai kertami. Mediena naudota tiltams, namams, pilims, laivams statyti. Vėliau prasidėję ilgi karai su švedais ir juos lydėję bado bei maro laikotarpiai kiek sustabdė girių kirtimą. XVIII a. dvarininkai Godlevskiai pardavė kirtimui ąžuolyną tarp Kauno ir Garliavos. Kazimiero Baršausko (anksčiau Tunelio) gatvė dar XIX a. tapo Aukštųjų Šančių ąžuolyno riba.

Nuo 1922 m. pietvakarinėje Ąžuolyno dalyje pradedamos rengti žemės ūkio ir pramonės parodos [2], sklypai pardavinėjami gyvenamųjų namų statybai. 1926 m. pradėjo veikti Kauno radijo stotis, 1930 m. įsikūrė miesto sodininkystė. 19351936 m. natūralios griovos vietoje įrengti Kauko laiptai (archit. Stasys Kudokas). 1938 m. dalis Girstupio slėnio atiduota Kauno zoologijos sodui, įrengta estrada dainų šventėms ir kitiems renginiams. Vykdomos statybos Parodų kalne, pastatytas sporto halės ir futbolo stadiono kompleksas, Lietuvos kūno kultūros akademija.

"Stumbro" skulptūra ąžuolyne.

„Radio rajonas“ tarpukariu buvo laikomas prestižiniu. Čia gyveno poetai Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, kunigas ir poetas Antanas Šmulkštys-Paparonis, aktorė Unė Babickaitė, dirigentas Nikodemas Martinonis, architektas Stasys Kudokas, profesoriai Petras Avižonis, Jonas Gudaitis-Vabalas, Juozas Tonkūnas, diplomatas Petras Klimas, Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys, Susisiekimo ministras Juozas Jankevičius, karininkai Pranas Lesauskis, Oskaras Urbonas ir Vytautas Engleris. Namus projektavo žinomi architektai Bronius Elsbergas, Edmundas Alfonsas Frykas, Stasys Kudokas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kt.

Pokario metais sutankinus gyvenamuosius pastatus galutinai atskirtas Žaliakalnio Ąžuolynas nuo Aukštųjų Šančių dalies. 1955 m. architektas Vladimiras Zubovas parengė Ąžuolyno, 1966 m. Dainų slėnio išplanavimo projektus. [3] 1967 m. vienoje iš Girstupio slėnio įlankų įrengta Dainų slėnio vasaros estrada. Parodos kalne įkurtas Vytauto parkui priklausantis pramogų aikštynas, šokių paviljonas, kurį nugriovus 1987 m. pastatyta Kauno viešoji biblioteka (dab. Kauno apskrities viešoji biblioteka). [4]

2004 m. pastatytas „Ąžuolyno“ sporto centro kompleksas (archit. V. Adomavičius, V. Vyšniauskienė, D. Čiuta).

Teritorijoje yra keli Kauno tvirtovės objektai: UAB „Kauno vandenys“ sklype išlikę tarpinio parako sandėlio fragmentai (1887 m.), Vytauto kalno šlaite – įtvirtinta betoninė komendanto slėptuvė (apie 1905 m.), Perkūno alėjos pradžioje – mūrinis automobilių garažas (1913 m.), įtvirtinta radijo stotis (1913–1915 m., tarpukariu pritaikyta Kauno radiofonui). [5]

1986 m. Ąžuolyno parkas paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 2006 m. gegužės 16 d. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą. [6] 2008 m. rugpjūčio 6 d. Ąžuolyne, šalia S. Dariaus ir S. Girėno stadiono įrengtame lengvosios atletikos tolimųjų metimų sektoriuje, atidarytas golfo treniruočių aikštynas. [7]

Vytauto parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tvirtovės komendanto blindažas parko šlaite

1871 m. Ąžuolyno vakarinėje dalyje įkurtas pramogoms ir pasivaikščiojimams skirtas parkas. 1872 m. čia vyko caro Petro I-ojo gimimo 200 metų minėjimas, pastatytas medinis paviljonas, estrada, teniso aikštelės, sūpuoklės. Netrukus vieta praminta Petrovka, Petrovskaja gora. Parko tvarkymu rūpinosi Kauno sodininkų draugija, vadovaujama grafo Zubovo. 1930 m. pavadintas Vytauto parku.

Parkas užima 9 ha teritoriją. Nelygaus paviršiaus, vyrauja vingiuoti takai, įrengti laiptai į Laisvės alėją. 1959 m. pastatytas paminklas Vytautui Montvilai (skulpt. Kostas Narkevičius). [8]

Dainų slėnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno Dainų slėnis – tradicinė Dainų švenčių vieta. Iš pradžių Dainų šventės vyko neišvaizdžioje Petro Vileišio aikštėje. Muzikai reikėjo poetiškesnės aplinkos. Ją rado choro dirigentas ir kompozitorius Klemensas Griauzdė (1905–1983). 1937 m. jo dėmesį patraukė bevardis slėnis – šlaitai Ąžuolyno pakraštyje. Išmėginimui buvo suruoštos Joninių iškilmės. Po sėkmingo bandymo kompozitorius pasiūlė šią skambią vietą vadinti „Dainų slėniu“. [9]

A. Mickevičiaus slėnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus šešėlio saulės laikrodis prie KTU Chemijos fakulteto rūmų

Girstupio slėnyje, dabar vadinamu Adomo Mickevičiaus (1798–1855) vardu, poetas mėgdavo ilsėtis, skaitydavo iš Vilniaus atsiųstus draugų, filomatų, laiškus, semdavosi jėgų kūrybai. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o akmenyje, ant kurio poetas mėgdavo sėdėti, iškalė inicialus „A. M.“ ir metus „1823“. Per Kauną ėmus tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė upelio šlaite. Tik 1918 m. Girstupio vanduo per didelį potvynį išplovė jį. Akmuo buvo pastatytas į dabartinę vietą. Šis akmuo dabar vadinamas Adomo Mickevičiaus akmens vardu ir valstybės yra saugomas kaip geologinis gamtos paveldo objektas (iš sąrašo išbrauktas 2016 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu).

Girstupio slėnis minimas poemose „Konradas Valenrodas“, „Gražina“, korespondencijoje. Poemoje „Gražina“ apie slėnį A. Mickevičius rašė:

Yra slėnis prie Kauno netoli,–
Undinės ten kas vasarą, kas šviesią,
Gėles ir veją žaliąją patiesia,
Atsigrožėt tuo slėniu negali…

(vertė Justinas Marcinkevičius) [10]

Skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parką puošia skulptūros, daugiausiai įrengtos sovietmečiu:

Gamtinė įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2001 m., vykdant gamtinės įvairovės tyrimus, Ąžuolyne rasta 513 rūšių aukštesniųjų augalų, iš kurių 14 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Parko teritorijoje užregistruoti 59 rūšių paukščiai, iš kurių pilkoji meleta ir baltnugaris genys įrašyti į Raudonąją knygą. 29 rūšių paukščiai įrašyti į Europoje globaliai nykstančių rūšių sąrašus. Taip pat aptikta 15 rūšių žinduolių, 6 rūšių varliagyviai ir ropliai. Parke gyvena ir niūriaspalvis auksavabalis (Osmodenna eremito) – vienas bene labiausiai saugomų vabalų Europoje. [13]

Geltonoji kempinė (Laetiporus sulphureus) Kauno ąžuolyne.

Parke yra 34,4 ha ąžuolynų, 7,9 ha liepynų, 0,8 ha beržynų, 3,2 ha baltalksnynų ir 1,3 ha klevynų. Savaiminės kilmės medynų yra 37 ha, kultūrinės – 10,6 ha. Tarp ąžuolų vyrauja seni 100–320 metų medžiai, kurių kamieno skersmuo 100–160 cm. Liepų amžius 70–145 metai. 1982 m. Ąžuolyne buvo 1009 senieji ąžuolai, iš jų 81 % gyvybingų.

Greta vietinių medžių ir krūmų – paprastojo ąžuolo, mažalapės liepos, karpotojo ir plaukuotojo beržų, paprastojo uosio, paprastosios eglės, trapiojo gluosnio, paprastosios pušies, grauželinės gudobelės, drebulės, paprastosios vinkšnos, paprastosios ievos ir paprastojo šermukšnio – pokario metais pasodinta introducentų: dygiosios eglės sidabrinė forma, vakarinė tuja, paprastasis kaštanas, didžialapė liepa, baltažiedis vikmedis, ailantalapis riešutmedis, paprastasis pūslenis, uosialapis bei ginalinis klevai, paprastojo klevo rutuliškoji forma, paprastojo uosio svyruoklinė forma, raudonasis ąžuolas ir daugelis kitų – iš viso 25 rūšys ir formos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Algimantas Miškinis. 1921–1936 m. Žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune bei jų architektūra. Kauno istorijos metraštis. – Kaunas: VDU, 2000. – T. 3, 157–184 psl. – ISBN 9955-530-01-4
  3. Antanas Tauras. Lietuvos TSR parkai. Vytauto parkas Kaune (1960 m. schema). – Vilnius: Mintis, 1966. – 18 psl.
  4. http://renginiai.kvb.lt/view_album.php?set_albumName=album10
  5. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Paveldo apsauga kultūros politikos akiratyje // Laikinoji sostinė, 2008-04-08 – 5 psl. [1]
  6. „Kauno Ąžuolyno parkas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11. 
  7. Kauno Ąžuolyne – golfo treniruočių aikštynas, 2008-08-07
  8. Kęstutis Labanauskas. Vytauto parkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 586 psl.
  9. Dirigentas, atradęs Dainų slėnį // Nemunas, 2005-05-26, Nr. 21 (58-499)
  10. Aldona Ruseckaitė. Ar tebėra gražiausias pasaulyje slėnis? // Kauno diena. 1996-04-20 – 18 psl.
  11. http://renginiai.kvb.lt/Kaunas-%96-pro-kra%F0totyrininko-Aleksandro-Pleska%E8iausko-%5B1921-06-06%961988-11-06%5D-fotoobjektyv%E0/Alb2_4
  12. http://www.ktu.lt/lt/apie_renginius/KTU_naujienos.asp?id=747
  13. http://www.forest.lt/go.php/lit/Kauno-valdzia-siekia-22-mln.-Lt--pagerinti-saugomo-vabalo-gyvenimo-salygas-Azuolyne-/3510