Ąžuolinė kempinė
| Phellinus robustus | ||||||||||||||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Ąžuolinė kempinė ( Phellinus robustus) | ||||||||||||||||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||||||||||||||||
 Index Fungorum
| ||||||||||||||||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||||||||||||||||
| Phellinus robustus (P. Karst.) Bourdot & Galzin, 1928 | ||||||||||||||||||||||||||||||||
| Sinonimas | ||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Ąžuolinė kempinė (Phellinus robustus) – šiurkšteninių šeimai priklausantis parazitinis grybas. Parazituoja ąžuolus sukeldamas gelsvai baltąjį juostuotąjį ąžuolo branduolio puvinį, išplintantį ir periferinėje medienoje bei luobe, dėl ko gali susidaryti paprastos arba vėžinės žaizdos. Medžiai gali būti infekuoti per padarytas žaizdas. Lietuvoje dažnas.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaisiakūniai 5-30 cm skersmens, iki 15 cm storio, gumbo, kanopos pavidalo, kartais šoninių kepurėlių pavidalo, šonu tvirtai priaugę prie substrato, beveik sumedėję, kieti, himenoforo paviršius gelsvai rudas, tabako arba tamsiai ochrinės spalvos su plačiomis rievėmis. Jaunų kepurėlių paviršius beveik lygus, apšepęs, smulkiai gumburiuotas, vėliau koncentriškai vagotas, plikas, pilkšvai rudas ir beveik juodas. Vamzdeliai daugiasluoksniai, 2-5 mm ilgio, visų sluoksnių storis iki 12 cm, truputį šviesesni negu trama. Trama iki 3 cm storio, sumedėjusi, kieta, dažniausiai neryškiai juostuota, gelsva, gelsvai arba rausvai ruda, pjūvyje šilkiško blizgesio. Bazidės buožiškos, 10-15 x 7-10 mikrometrų. Poros apskritos, 0,15-0,2 mm skersmens (viename millimetre vidutiniškai 5-6), labai mažos, gelsvai rudos arba tamsiai ochrinės. Sporos kiaušiniškos arba rutuliškos, lygiu storu apvalkalėliu, menkai nusmailėjusiu pagrindu, tarsi su snapeliu, 6 – 8 x 5,5 –7 mikrometrų, gelsvos.
Augavietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiametė, auga ąžuolynuose, lapuočių miškuose su ąžuolais, parkuose dažniausiai ant gyvų ąžuolo kamienų, neretai gana aukštai ant medžio, kartais ant kelmų. Retai pasitaiko ant gyvų kaštonų,lazdynų,klevų, skroblų, bukų.
Medienos pažeidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Puvinio pažeista mediena tampa ruda, vėlesnėse puvimo stadijose tarp pažeistos ir sveikos medienos sluoksnių dėl susitelkusios rudos spalvos grybienos atsiranda plonų vingiuotų tamsios spalvos linijų.
Literatūroje aprašyta keletas ąžuolinės kempinės formų ir 1 varietetas, kurie skiriasi daugiausia pagal tai, ant kokio medžio ar krūmo auga.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ąžuolinės kempinės aprašymas Archyvuota kopija 2014-05-02 iš Wayback Machine projekto.
