Émile Bernard

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
E. Bernaro portretas, 1885 m., aut. Anri de Tuluz-Lotrekas

Emilis Bernaras (pranc. Émile Bernard, 18681941 m.) – Prancūzijos dailininkas, dailės teoretikas, literatas. Geriausiai žinomas dailės teorijomis ir draugyste su garsiausiais XIX a. pb. postimpresionizmo menininkais.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Emilis Bernaras gimė 1868 m. balandžio 28 d. Lilyje. 1878 m. jo šeima persikėlė į Paryžių, kur 1885 m. E. Bernaras įstojo mokytis į akademinio dailininko Fernano Kormono (1845−1924) studiją, kurioje jo draugais tapo bendramoksliai Luji Anketenas ir Anri de Tuluz-Lotrekas. Pastarasis 1885 m. pabaigoje nutapė E. Bernaro portretą. Fernanas Kormonas nebuvo patenkintas, kai rado E. Bernarą tapant nuogą modelį žaliais ir raudonais dažais. Jis pašalino mokinį iš studijos motyvuodamas, kad jis kelia joje sumaištį. 1886 m. E. Bernaras išvyko tapyti po Normandijos ir Bretanės vietoves. Bretanėje jis sutiko P. Gogeną. 1887 m. E. Bernaras teorizavo naujus tapybos stilius, Paryžiuje jis kūrė kartu su A. de Tuluz-Lotreku, L. Anketenu ir V. van Gogu. Kartu su L. Anketenu jis išvystė naujo stiliaus, kluazonizmo, sampratą. 1888 m. Pont Avene, Bretanėje, E. Bernaras šią sampratą perteikė P. Gogenui, kuris ją perėmė. 1889 m. dailininkas išvystė naują teoriją − sintetizmą. Pont Aveno dailininkų grupė 1889 m. suorganizavo savo parodą Volpini kavinėje prie pat pasaulinės parodos Paryžiuje vartų, tačiau ji jokio dėmesio iš publikos nesulaukė. Vėliau P. Gogenas neigė bet kokią E. Bernaro įtaką jam, pastarasis tvirtino, kad jo įtaka buvo lemiama P. Gogenui. E. Bernaras įvedė daug naujovių į postimpresionistinį judėjimą, tačiau jo teorizavimais kur kas geriau pasinaudojo talentingesni dailininkai − Polis Gogenas ir Vincentas van Gogas, nei jis pats.

1889 m. E. Bernaras buvo vienu pirmųjų, kuris spaudoje iškėlė P. Sezano talentą. Jis ypač propagavo V. van Gogo dailę ir buvo svarbiausiu jo pirmosios personalinės parodos 1892 m. organizatorių Paryžiuje. Stengėsi atkreipti publikos dėmesį į O. Redoną. 1893 m. E. Bernaras iškeliavo po Viduržemio jūros šalis, pabuvojo Jeruzalėje, Konstantinopolyje. Iki 1904 m. gyveno Kaire, nutapė paveikslų orientalistiniais motyvais. Keliavo į Ispaniją, Italiją. 1904 m. grįžęs į Marselį su žmona aplankė P. Sezaną Ekse. 1905 m. E. Bernaras buvo visiškai sužavėtas senovės klasikinio, ypač Venecijos dailininkų, meno, kurį pamatė muziejuose ir nusisuko nuo modernistinės tapybos. Jis įsteigė klasikinio meno propagavimo organizaciją Rénovation esthétique, kuri gyvavo 5 metus, ir parašė 2 knygas susijusia tema. Nuo 1922 m. E. Bernaras daugiausiai gyveno Venecijoje, Italijoje. Išleido veikalus apie Mikelandželą ir P. Sezaną, rašė poeziją, kūrė baldus, gobelenus, skulptūras, iliustracijas ir kt. Emilis Bernaras mirė 1941 m. balandžio 16 d. Paryžiuje. Jo plati korespondencija su P. Gogenu, V. van Gogu, O. Redonu ir P. Sezanu yra vienas iš reikšmingiausių šaltinių, nušviečiančių modernistinės dailės raidą XIX ir XX a. sandūroje. Jo kūrinių yra Van Gogo muziejuje Amsterdame ir Orsė muziejuje Paryžiuje.

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka