Lietuvos etnografijos muziejus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 6: Eilutė 6:


== Istorija ==
== Istorija ==
Ten, kur buvo įsikūrusios senosios Rumšiškės, dabar tyvuliuoja Kauno marios. Senasis miestelis buvo užtvindytas statant Kauno hidroelektrinę, o svarbiausi objektai - Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, jos varpinė ir dabartinėse Rumšiškių miestelio kapinėse stovinti koplyčia - perkelti. <ref>http://www.lithuania.travel/lt/objektai/liaudies-buities-muziejus/493</ref>

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai [[Vacys Milius]] ir [[Klemensas Čerbulėnas]], etnografas [[Izidorius Butkevičius]], architektai [[Vytautas Landsbergis-Žemkalnis]], [[Juozas Baršauskas]]. [[1965]] m. [[LSSR]] vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas [[1966]] m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.
Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai [[Vacys Milius]] ir [[Klemensas Čerbulėnas]], etnografas [[Izidorius Butkevičius]], architektai [[Vytautas Landsbergis-Žemkalnis]], [[Juozas Baršauskas]]. [[1965]] m. [[LSSR]] vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas [[1966]] m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.



11:30, 12 lapkričio 2014 versija

54°51′59″ š. pl. 24°11′32″ r. ilg. / 54.86639°š. pl. 24.19222°r. ilg. / 54.86639; 24.19222

Lietuvos liaudies buities muziejus – muziejus po atviru dangumi, atidarytas 1974 m. Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha) ir eksponuojamų nekilnojamųjų pastatų skaičių (149) muziejų Europoje.

Įėjimas į muziejų

Istorija

Ten, kur buvo įsikūrusios senosios Rumšiškės, dabar tyvuliuoja Kauno marios. Senasis miestelis buvo užtvindytas statant Kauno hidroelektrinę, o svarbiausi objektai - Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, jos varpinė ir dabartinėse Rumšiškių miestelio kapinėse stovinti koplyčia - perkelti. [1]

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.

1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė-Pikšrienė. 1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnasDzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 21 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Atvelykį, Jurgines, Sekmines, Kalėdas. Muziejuje galima pajodinėti ar važnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Per metus muziejų aplanko apie 90 000 lankytojų.

Sektoriai

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės. Muziejus suskirstytas į etnografinius sektorius ir kelis kitus sektorius:

Muziejaus planas

1974–1990 m. veikė Liaudies muzikos teatro trupė, Klojimo teatras, vadovas Povilas Mataitis. [reikalingas šaltinis]

Ekspozicija

Žemaitija

Troba iš Erlėnų
Užbradumės karčema
Klėtis iš Judrėnų

Suvalkija

Stuba iš Obelinės
Aliejinė iš Mažiškės

Aukštaitija

Aukštaičių kaimas tolumoje, dešinėje – milo vėlykla iš Daubutiškių
Aukštaičių kaimas, dešinėje – pirkia iš Sėlės
Aukštaičių gryčia iš Spalviškių

Dzūkija

Dzūkiška sodyba: priekyje – pirkia iš Zervynų ir pirkia iš Musteikos, dešinėje – tvartas iš Dubininko

Mažoji Lietuva

Miestelis

Šv. Florijono paminklas, toliau – gyv. prekybinis namas iš Telšių, vartai iš Žvėryno ir namas iš Girkalnio
Mokykla iš Plokščių
Baltas – gyv. namas iš Žemaičių Kalvarijos, raudonas – urmininko namas iš Kėdainių, geltoni – muzikontinė ir karčema

Kita

Malūnas iš Vaivadiškių

Direktoriai

  • 1966–1989 m. Vytautas Stanikūnas
  • 1989–1992 m. Zenonas Žumbakis
  • 1992–2005 m. Stasys Gutautas
  • nuo 2005 m. Violeta Reipaitė

Galerija

Literatūra

  • Lietuvio sodyba (sud. Rasa Bertašiūtė). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 203 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-87-5

Šaltiniai

Nuorodos