Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis
[[Image:{{{foto}}}|250px]]
Aukštupėnų piliakalnio valstybės paminklo ženklas

Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis
Koordinatės
55°50′52″ š. pl. 24°58′32″ r. ilg. / 55.84778°š. pl. 24.97556°r. ilg. / 55.84778; 24.97556Koordinatės: 55°50′52″ š. pl. 24°58′32″ r. ilg. / 55.84778°š. pl. 24.97556°r. ilg. / 55.84778; 24.97556
Savivaldybė Kupiškio rajonas
Seniūnija Kupiškio seniūnija
Plotas 110x40
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio I p.- XIV a.
Žvalgytas 1943, 1968
Tirtas 1989, 2009, 2017, 2018 m.
Registro Nr. A525KP / 23819 / AR555

Kupiškio piliakalnis arba Aukštupėnų piliakalnis su gyvenviete (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A525KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR555) – piliakalnis Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Kupiškio, Lėvens kairiajame krante, ties jo santaka su Aukštupio upeliu.[1] Pasiekiamas nuo Kupiškio bažnyčios šiaurinio galo važiuojant 250 m į šiaurės vakarus Muziejaus gatve, pavažiavus į dešinę Piliakalnio gatve 500 m. Prie piliakalnio šiaurės rytų papėdės galima privažiuoti Pergalės ir Vėžionių gatvėmis, iš jos pasukus į kairę vakarų kryptimi link užtvankos, kur yra mašinų stovėjimo aikštelė.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš šiaurės piliakalnį juosia Aukštupio, iš vakarų – Lėvens slėnis, iš rytų – dauba, pietinėje pusėje yra aukštuma. Aikštelė pailga, 110x40 m dydžio, XIX a. buvo ariama. Aikštelės pietiniame pakraštyje buvo pylimas, išliko jo liekanų. Šiaurės rytų ir pietiniame šlaite, 4-4,5 m žemiau aikštelės krašto, yra apie 280 m ilgio ir 1,8 m aukščio pylimas, kurio galai siekia apie 50 m ilgio terasą. Aukščiau terasos piliakalnio šlaitas status, nulygintas, žemiau – natūralus. Aikštelė ir piliakalnio rytinis šlaitas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą iškastų apkasų.

Kupiškio piliakalnis

Kupiškio, Aukštupėnų piliakalnis – krantinis, sudėtinis, kompleksinis fortifikacinis įrengimas. Įrengtas Lėvens kairiajame krante esančioje kalvoje ties jo santaka su Aukštupio upeliu, apsuptas pelkėtais upių slėniais. Iškilęs pelkėtoje, plynoje lygumoje, apjuostas dviejų upių turėjo geras sąlygas gynybai. Piliakalnio gynybinę sistemą sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta – piliakalnio aikštelė (buvęs pilies kiemas) ir jos įtvirtinimai bei pylimai, grioviai, terasos. Datuojamas  I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia.

Piliakalnio aikštelė ovali, pailga šiaurės–pietų kryptimi. 40x110 m dydžio. Jos pietiniame gale buvo supiltas pylimas. 4–4,5 m žemiau aikštelės krašto, šiauriniame, rytiniame ir pietiniame šlaituose iškastas 3–4 m pločio, 2 m gylio griovys, už kurio supiltas 280 m ilgio, 1,8 aukščio, 7 m pločio pylimas (jo vietoje vakariniame šlaite išlikusi tik terasa). Šlaitai vidutinio statumo, 8–20 m aukščio.

Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.

Kupiškio piliakalnis naktį

Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės. Žuvusiuosius, ginant pilį ir papėdę, gyvenviečių gyventojai laidojo to meto bendruomenės kapinėse (paprastai už vandens telkinių ar upelių). Piliakalnio pailgos formos ovalinės formos aikštelės matmenys 40x110 m liudija šalia piliakalnio į rytus ir pietus, 5 ha plote, buvus nemažos gyvenvietės. Anksčiau ariamose vietose čia rasta grublėtos ir žiestos keramikos fragmentų, apdegusių molio tinko archeologinių radinių.

Remiantis kultūrinio sluoksnio radiniais manoma, kad piliakalnyje XIII a. stovėjo medinė bendruomenės pilis – pati ankstyviausia būsimo miestelio užuomazga, tačiau piliakalnio pilis ir įtvirtinimai buvo sugriauti jau per pirmuosius Kalavijuočių ordino žygius apie 1240 m. Kupiškio, Aukštupėnų piliakalnis su gyvenviete priklausė baltų genčiai – sėliams, tai buvo pačios piečiausios jų žemės.

Baltų genčių žemėlapiuose Sėlos regionas figūruoja kaip bemaž 8000 kv. km dydžio bestruktūris teritorinis masyvas. Tačiau istorinė informacija rodo, kad joje turėję būti mažiausiai 4 teritoriniai vienetai su savo centrais. Kiekvienas centras turėjo savo agrarinę provinciją, su santykiais, kurie buvo pagrįsti ekonominiais ryšiais (abipusiais mainais). Taip formavosi pilies apygarda, kurios įtakos zona apėmė mažiausiai apie 100 kv. km.

Be Kupiškio, Aukštupėnų piliakalnio žinomos mažiausiai keturios piliakalnio-gyvenvietės sistemos: Kereliai, Papiliai, Stirniškiai, Gaigaliai. Tikėtina, kad tarp šių piliakalnių buvo tam tikrų ryšių, jungusių juos į vieną didesnį teritorinį vienetą – žemę.

Nuo 2009 m. ant Kupiškio piliakalnio vyksta Baltų vienybės dienos renginiai. 2018 m. įtrauktas į Kupiškio rajono lankytinų vietų sąrašą. [3]

Archeologiniai žvalgymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnį 1943 m. aprašė Petras Tarasenka, jo žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. 1989 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėje rasta senovinė gyvenvietė, joje rasta lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos.[4] Yra manoma, jog Kupiškio piliakalnyje buvo medinė bendruomenės pilis (slėptuvė), kuri buvo pati ankstyviausia būsimo Kupiškio užuomazga.[5] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

2009 m.į šiaurę nuo piliakalnio buvo iškasta 2x5 m dydžio perkasa (vad. A. Petrulienė), užfiksuotas maišytas gruntas be archeologinių radinių.

2017–2018 m. tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas nuo piliakalnio

2017 m. minint Piliakalnių metus[6], 2018 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį[7] Kupiškio rajono savivaldybės užsakymu Lietuvos istorijos institutas atliko Kupiškio piliakalnio detaliuosius archeologinius tyrimus (vad. dr. A. Simniškytė-Strimaitienė).

2017 m. Kupiškio piliakalnyje atlikti geoarcheologiniai ir geofizikiniai tyrimai. Tikslas – įvertinti piliakalnio aikštelės litostratigrafiją, nustatyti kultūrinio sluoksnio paplitimą ir storį. Aikštelėje, šlaituose ir papėdėje kalamuoju gruntotraukiu padaryta 150 zondų, surinkta 387 grunto bandiniai, išmatuotas jų magnetinis imlumas. Piliakalnis skenuotas georadaru, atlikti magnetometriniai žvalgymai, žvalgyta visa piliakalnio aikštelė – 3940 m² dydžio plotas. Nustatyta, jog buvo piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje iškilia vidurine dalimi. Kultūrinio sluoksnio aikštelės viduryje nerasta, jis koncentravosi aikštelės pakraščiuose.

2018 m. piliakalnio aikštelės rytiniame pakraštyje ištirta 1 perkasa (20 m²). Aptiktas iki 2 metrų storio kultūrinis sluoksnis. Tirtoje vietoje aptikti piliakalnio įtvirtinimai, suformavę pylimą ir šlaitą. Įtvirtinimus sudarė 4 supiltiniai sluoksniai, juos vieną nuo kito skyrė degėsingi tarpsluoksniai. 140–150 cm gylyje nuo dabartinio paviršiaus, fiksuota sudegusių medinių rąstelių, kuolų konstrukcijos, orientuotos išilgai pylimo Š-V kryptimi. Pagrindas tvirtintas 30x30, 40x40 cm ir pan. dydžio akmenimis. Pagal AMS datas (FTMC-35-8) ši konstrukcija datuojama laikotarpiu tarp VIII a. vid.-V a. pr. m. e. Po šia smėlio, medžio ir akmenų konstrukcija 2 metrų gylyje fiksuotas pirminis paviršius – 5-10 cm storio pilkšvo smėlio sluoksnis, po kuriuo, 205–210 cm gylyje pasiektas įžemis – aleuritingas priemolingas smėlis, giliau – priemolinga morena. Įžemyje ties pylimėliu, 225 cm gylyje aptikta stulpavietė, greičiausiai, susijusi su ankstyvuoju apgyvendinimu piliakalnyje ir jo įtvirtinimu. Joje rastas miežio grūdo fragmentas, bastutinių, baltosios balandos, lipiko liekanos tikėtina yra žemdirbystės veiklos atspindys. Įžemyje aptiktos 7 stulpavietės, viena iš jų AMS datuojama VIII–V a. pr. m. e. (FTMC-35-7). Rasta šukė puošta geometriniu ornamentu, kokios būdingos I tūkst. po Kr. 2 pusei.

Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis iš pietų pusės

Tyrimų duomenimis labiausiai tikėtina, jog piliakalnis buvo apgyvendintas laikotarpyje tarp V ir VIII a. pr. m. e. vidurio. Nuo pat įsikūrimo piliakalnyje pradžios, aikštelė buvo apjuosta smėlio, medžio, ir akmenų konstrukcija, kuri vėliau per tą laiką buvo kelis kartus degusi ir rekonstruota. Ankstyviausi piliakalnio radiniai – brūkšniuotosios keramikos laikotarpio. I tūkst. vidurio archeologinės medžiagos piliakalnyje nerasta, nors pagal AMS datavimą tam tikra veikla galėjusi vykti. Tikėtina, jog tuo metu piliakalnis turėjo kitokią paskirtį nei gyvenamoji. VIII–X a. pylimas buvo dar kartą paaukštintas, panaudojant ankstesnį kultūrinį sluoksnį. Tuo metu piliakalnis funkcionavo kaip gyventojų susibūrimo vieta karo ar taikos metu. Tai paskutinis piliakalnio naudojimo epizodas tirtoje vietoje.

Tyrimų metu suregistruota 10 objektų. Aštuoni objektai buvo nuo 15x15 iki 30x30 cm dydžio ir fiksuoti kaip stulpavietės. Suregistruota 230 radinių: 2 monetos, 1 plomba, 1 saga, 1 nenustatytas radinys, 1 vinis, 1 smiltainio galąstuvėlis ir kt. Surinkta 277 g. kaulinės medžiagos, 174 g. molio tinko, suregistruota 224 šukės (jų tarpe 3 žiestos). Iš viso ištirta 69 gyvūnų kaulų ir dantų fragmentai. Didžioji kaulų dalis priklausė naminiams gyvūnams (kiaulės, avys/ožkos). Istorinių laikų radiniai (XVI–XVII a. monetos, smiltainio galąstuvėlis, XIX a. plomba, vėlyvesnių laikų saga) nėra tiesiogiai susiję su gyvenimu piliakalnyje, tačiau rodo, jog piliakalnis buvo lankomas.

Piliakalnio apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1997 m. piliakalnis įregistruotas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 23819), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, 2007 m. Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis įtrauktas į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą. [8]

Padavimai, legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Seniau, kai buvo milžinai, tokie dideli dideli žmonės, na, tai būdavo čia ir apie Kupiškį. Tai jie susėsdavo pasikalbėti. Vienas atsisėda ant piliakalnio, o kitas ant Paketurių kalno, ir užsidega abudu pypkes, ir kalbasi susėdę. Kojos nuleistos vandenin, Lėvenin čionai, ir pasikalba abud“. [9]
  • "Pasakoja, kad Kupiškio piliakalnį supylė švedų kareiviai. Kai jų labai daug mirė maru, tai jie išsigando, krauju pasirašė, kad niekada čia nebeateis. Kai jie taip pasirašė, liepė jiems supilti kalną. Švedų kareiviai savo gyveriais sunešė žemę ir supylė Kupiškio piliakalnį. Mat senoviški kareiviai nešiojo aukštas kepures su gyveriais. Tai švedų kareiviai po kepurę, po kepurę – prisisėmė smėlio ir supylė kalną. Kalne yra rūsys. Tenai stovi skrynia, pilna popierių. Skrynią paslėpė, kad niekas nepaimtų. Reiktų ilgai kasti, jeigu norėtų ją atkasti. " [10]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Bakšėnų piliakalnis 9 km
Likalaukių piliakalnis 11 km
Papilys 28 km
Žiobų piliakalnis 24 km
Moškėnų piliakalnis 35 km
Martyniškių piliakalnis 33 km
Blank-50px.png
Kiūčių piliakalnis 42 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Kerelių piliakalnis 11 km
Vaduvų piliakalnis 18 km
Stirniškio piliakalnis 12 km Šeimyniškėlių piliakalnis 34 km Papilių piliakalnis (Kupiškis) 9 km
Gaigalių piliakalnis 11 km

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t.2 p. 33
  2. „Aukštupėnai“. piliakalniai.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-12-10. 
  3. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/ec9d7c627bd311e89188e16a6495e98c?jfwid=rivwzvpvg
  4. Aukštupėnų piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 280 psl.
  5. Viešoji įstaiga Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras. „Piliakalniai“. Suarchyvuotas originalas 2015-06-12. Nuoroda tikrinta 2016-03-05. 
  6. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/d470e9021bdd11e585eaba374ef4b409?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=c2341a4e-7e5e-4c3f-9ab8-d4c95ff5bcb0
  7. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/0ae736104d5211e5a4ad9dd3e7d17706
  8. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.292439?jfwid=mmceobn8r
  9. Pateikėja – Ona Slavinskienė. Užrašymo metu pateikėjai buvo 73 m. Pateikta 1974 m.
  10. Pateikėja Ona Petronytė gyv. Svidenių km. Užrašymo metu pateikėjai buvo 75 m. Fiksavimo metai – 1948 m. Fiksuotoja Elvyra Dulaitienė. http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=1903&FId=3765

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Krzywicki L. Żmudz starożytna. Dawni Żmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906.
  • Kšivickis L. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė, 1928.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]