Senvagė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senvaginis ežerėlis šalia Nevėžio (Kėdainių rajonas)
Karalienės liūnas Šventosios upės senvagėje

Senvagė, senvaginis ežeras – nedidelių, kilpos formos ežerų tipas, būdingas plokščiose lygumose.

Susidaro lygumų upei formuojant meandras (kilpas). Potvynių metu upės vanduo praardo meandros sąsmauką, o vanduo pradeda tekėti nauja vaga. Laikui bėgant kilpos ir upės vagos pralaida užanka ir susiformuoja nedidelis ežerėlis. Senvagė vasarą neretai išdžiūsta, bet pastoviai pasipildo potvynių metu. Taip pat senvagė gali susidaryti vietose kur išsišakoja upės vaga (ypač deltose). Užsinešus vienai iš atšakų, ja nebeprateka vanduo ir formuojasi senvagė.

Lietuvoje senvagių gausu palei Nevėžio, Nemuno upes. Bendras senvaginių ežerėlių skaičius Lietuvoje viršija 1300. Tiksliai jo nustatyti neįmanoma, nes senvagės – trumpai egzistuojančių ir greitai atsinaujinančių ežerų tipas. Daugiau kaip 50 % Lietuvos senvagių mažesnės nei 0,5 ha. Bendras senvaginių ežerėlių plotas sudaro vos 0,5 % visų Lietuvos ežerų ploto.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valiuškevičius G. 1994. Lietuvos salpiniai ežerai. Geografija, 30: 21-24