Viktorija (Australija)
| Viktorija angl. Victoria | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+10) ------ vasaros: (UTC+11) | |||||||
| Valstybė |  Australija
| ||||||
| Administracinis centras | Melburnas | ||||||
| Įkūrimo data | 1911 m. | ||||||
| Gubernatorius | Linda Dessau | ||||||
| Gyventojų | 6 039 100 | ||||||
| Plotas | 237 639 km² | ||||||
| Tankumas | 25 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2 | AU-VIC | ||||||
| Tinklalapis | [1] | ||||||
 Vikiteka |
ViktorijaVikiteka | ||||||
.svg)
Viktorija (angl. Victoria, VIC) – valstija pietryčių Australijoje. Šiaurėje ribojasi su Naujuoju Pietų Velsu, rytuose – su Pietų Australija. Iš vakarų supa Tasmano jūra, iš pietų – Baso sąsiauris. Administracinis centras – Melburnas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji gyventojai ir europiečių atvykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spėjama, kad prieš europiečių atvykimą dabartinės Viktorijos teritorijoje gyveno apie 100 tūkst. aborigenų. Tuo metu jie priklausė trims pagrindinėms genčių grupėms: Kurnai (Gipslande), Yorta Yorta (Murėjaus baseino rytuose) ir Kulin (Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio centrinėje dalyje). Aborigenai į Australijos žemyno pietryčius atvyko daugiau kaip prieš 40 tūkst. metų. Jie atsikėlė iš šiaurės ir įsikūrė pajūryje bei prie didelių upių ir gėlo vandens ežerų. Maždaug prieš 5 tūkst. metų susidarė tokia medžiotojų-rankiotojų pirmykštė bendruomenė, kokią rado į kraštą atvykę pirmieji europiečiai.[1]
Nuo XVIII a. pabaigos Viktorijos pakrantėje pradėjo lankytis europiečių ekspedicijos: Džeimso Kuko (1770 m.), Džordžo Baso (1798 m.), Džono Mario (1802 m.), Matju Flinderso (1802 m.); XIX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose Viktorijos vidinius rajonus tyrinėjo iš Naujojo Pietų Velso kolonijos siųstos sausumos ekspedicijos. 1803 ir 1826 m. netoli dabartinio Melburno nesėkmingai bandyta įkurti kalinių kolonijas.[1]
XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Viktorija pradėjo domėtis gyvulių augintojai iš Van Dimeno Žemės (dabar Tasmanija), kurie ieškojo naujų žemių ganykloms. Nepaisant Britanijos vyriausybės draudimo, jie įsikūrė dabartinio Portlando vietoje (1834 m.), prie Port Filipo įlankos (1835 m.) ir Jaros upės pakrantėje (1835 m.) – pastaroji gyvenvietė netrukus išaugo į Melburno miestą. Kolonistų sparčiai daugėjo: atvyko imigrantų iš Britų salų, kėlėsi gyvulių augintojai iš Van Dimeno Žemės ir Naujojo Pietų Velso. 1850 m. Viktorijoje jau būta 76 tūkst. gyventojų ir 6 mln. avių. Pagrindiniai miestai buvo Melburnas, Džilongas ir Portlandas.[1]
Kolonijiniai laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įsikūrus pirmiesiems europiečiams, naujosios gyvenvietės paskelbtos Naujojo Pietų Velso kolonijos Port Filipo apygarda. Nepatenkinti per mažu atstovavimu kolonijos Įstatymų leidybos taryboje, Viktorijos gyvulių augintojai nuo Naujojo Pietų Velso siekė atsiskirti. 1851 m. Port Filipo apygarda paskelbta savarankiška Viktorijos kolonija (pavadinimas suteiktas tuomet valdžiusios Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės garbei)[2] su Didžiosios Britanijos karaliaus skiriama Vykdomąja taryba ir iš dalies renkama, iš dalies skiriama Įstatymų leidybos taryba.[1]
1851 m. prie Vorandaito ir kitur radus aukso (turtingiausios pasirodė Balarato ir Bendigo kasyklos), prasidėjo aukso karštligė. 1851 m. pabaigoje aukso kasyklose dirbo pusė kolonijos vyrų, per ateinantį dešimtmetį į Viktoriją atvyko apie 200 tūkst. imigrantų iš Britų salų ir 25 tūkst. iš Kinijos. 1860 m. kolonijoje gyveno daugiau kaip 500 tūkst. žmonių – beveik pusė visos Australijos gyventojų. Viktorija suklestėjo, tapo viena žymiausių kolonijų Britų imperijoje. Atvyko išsilavinusių, įgudusių amatininkų, susiformavo stiprus vidurinis visuomenės sluoksnis. 1853 m. įkurtas Melburno universitetas, 1856 m. – Melburno viešoji biblioteka, 1861 m. – Dailės muziejus (dabar Viktorijos nacionalinė galerija).[1]
Aukso karštligei pasibaigus, 1854 m. Melburną ištiko ekonominė krizė. Tų pačių metų gruodį prie Balarato kilo aukso kasėjų maištas, pareikalavęs mažiausiai 34 aukų.[1]
1855 m. Viktorija įgijo autonomiją, priimta nauja konstitucija. Vykdyta žemės reforma, kuriai priešinosi stambūs žemvaldžiai-gyvulių augintojai. Sumažėjus jų įtakai kolonijos valdžios struktūrose, steigėsi ir mažesni ūkiai, kuriuose auginti kviečiai – iki amžiaus pabaigos Viktorija tapo didžiausia kviečių augintoja Australijoje. 1856 m. įvesta 8 valandų darbo diena, 1872 m. įdiegta nemokamo, privalomo švietimo sistema. Vystėsi pramonė, augo finansų rinka.[1]
1891 m., staiga kritus Viktorijos pagrindinių eksporto prekių – vilnos ir kviečių – kainoms, koloniją ištiko dar viena ekonominė krizė. Bankrutavo finansų įstaigos, sumažėjo pramonės produkcija, padidėjo nedarbo lygis. Ekonominė depresija truko beveik 20 metų ir paveikė Viktorijos politiką bei socialines ekonomines nuostatas. Po jos įvesta tam tikra valstybinio socializmo forma: teikta parama geležinkeliams, elektros energijos tiekimui, valstybiniams būstams, irigacijos sistemoms.[1]
Australijos Sandraugoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1901 m. sausio 1 d. Viktorija prisijungė prie Australijos Sandraugos, tapo valstija su sostine Melburne. Iki 1927 m., kai buvo pastatyta Kanbera, Melburne veikė Federacinis Parlamentas, iki 1930 m. rezidavo Australijos Generalinis gubernatorius. [3] Po prisijungimo įvykdytos konstitucinės reformos. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio vietoj dvipartinės susiformavo trijų partijų politinė sistema. Iš dalies dėl to Viktorijos vyriausybei trūko stabilumo: nuo 1901 iki 1955 m. veikė 31 ministrų kabinetas, daugiausia koalicinis.[1]
1955–1972 m. valstijos valdžioje buvo Liberalų partija, kuriai vadovavo seras Henris Boltė (Henry Bolte), laikomas vienu sėkmingiausių XX a. Viktorijos politikų. Jo valdžia sutapo su Australijos gerovės ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, kurį simbolizavo 1956 m. Melburne surengtos olimpinės žaidynės, Baso sąsiauryje pradėti eksploatuoti naftos ir gamtinių dujų telkiniai, 1958 ir 1964 m. įkurti du nauji universitetai bei keletas mažesnių koledžų, 1968 m. Melburne atidarytas Menų centras ir kiti įvykiai. Be to, Viktorija vis dar pirmavo tarp Australijos valstijų pramonės ir finansų srityse.[1]
1982–1990 m. Darbo partijos vyriausybė vykdė aktyvią valstybės kišimosi politiką švietimo, socialinės gerovės, sveikatos priežiūros, transporto, komunalinio ūkio, pramonės ir prekybos srityse, skatino prieš diskriminaciją nukreiptas iniciatyvas. XX a. devintajame dešimtmetyje valstijos ekonomika augo sparčiau, nei vidutiniškai šalyje, tačiau pramonė patyrė nedidelį nuosmukį. 1990 m. leiboristų vyriausybė buvo priversta atsistatydinti po nesėkmingo bandymo skirti didžiules valstybines lėšas aukštųjų technologijų plėtrai bei dėl verslo avantiūrų, prasidėjusių valstybiniu mastu panaikinus bankų ir finansų sektoriaus reguliavimą. Valstybinė skola išaugo iki rekordinio lygio, pramonė stagnavo, verslo ir kultūros įmonės kėlėsi į Sidnėjų.[1]
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ekonomika pradėjo atsigauti, tačiau sustiprėjo ekologinės problemos: 1997–2008 m. Viktoriją ištiko didelė sausra, o 2002–2003 m. siautėjo krūmynų gaisrai. Po karščio bangos 2009 m. vasarį į šiaurės rytus nuo Melburno kilo daugiausia aukų valstijos istorijoje pareikalavęs krūmynų gaisras. Socialinėje sferoje vyravo miesto ir kaimo prieštaravimų bei su narkotikais susijusių nusikaltimų klausimai. XXI a. pradžioje valstijos ekonomika vėl stabiliai augo, sparčiau, nei vidutiniškai šalyje.[1]
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valstijos pietus užima dalis Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio (aukščiausia vieta – Bogongo k., 1986 m, Australijos Alpėse). Į pietus nuo jo yra siaura pajūrio lyguma. Viktorijos šiaurėje ir šiaurės vakaruose – aliuvinė Murėjaus upės lyguma. Vyrauja drėgnas subtropinis klimatas, šiaurės vakaruose – kontinentinis subtropinis. Kalnų pietiniuose ir pietrytiniuose šlaituose (~2000 mm kritulių per metus) auga vešlūs visažaliai miškai; valstijos šiaurėje – savanos ir retmiškiai.
Gausu naudingų iškasenų: kasamos rusvosios anglys, akmens druska, auksas, išgaunama nafta, gamtinės dujos.
Didžiausi miestai:
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 History of Victoria, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2024-06-02.
- ↑ Richard Broome, A Brief Overview and Timeline of Port Phillip History, La Trobe University. Nuoroda tikrinta 2024-06-02.
- ↑ Miles Bannatyne Lewis, Philip Goad, Alan Mayne. Melbourne: The City's History and Development. City of Melbourne, 1994, p. 113–114. ISBN 978-0-949624-71-0.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Australijos valstijos ir teritorijos | 
| |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|