Tikrinti atskirus pakeitimus

'{{Žmogaus biografija | fonas=reg | titulas = [[Lietuvos didysis kunigaikštis]] | paveikslėlis = Vitaŭt Vialiki. Вітаўт Вялікі (A. Guagnini, 1578).jpg | paveikslėlio apibūdinimas = Imaginacinis portretas [[Aleksandras Gvanjinis|Aleksandro Gvanjinio]] „Europos Sarmatijos aprašyme“, 1578 m. | dinastija = [[Vaizdas:COA of Gediminaičiai dynasty Lithuania.svg|35px|]] [[Gediminaičių dinastija|Gediminaičiai]] | Herbas = Coat of arms of Vytautas the Great with a standing knight of Kęstutaičiai and Lithuanian Vytis (Waykimas), used during the Council of Constance from 1414 to 1418 (cropped).png | Herbo dydis = 90px | Herbo pavadinimas = Vytauto herbas{{Efn|Pavaizduotas Ulricho fon Richentalio [[Konstanco susirinkimas|Konstanco susirinkimo]] kronikoje ({{de|Chronik des Konstanzer Konzils}}), 1483 m.}} | gimė = {{Gimė|1350||}} | gimimo vieta = [[Senieji Trakai]] | mirė = {{Mirė|1430|10|27|1350||}} | mirties vieta = [[Trakai]]| palaidotas = [[Vilniaus katedra|Vilniaus katedroje]] | tėvas = [[Kęstutis]] | motina = [[Birutė]] | sutuoktinė = [[Ona Vytautienė]]<br/>[[Julijona Alšėniškė]] | vaikai = [[Sofija Vytautaitė|Sofija]] | valdė0 = {{pradžia|1392||}} – {{pabaiga|1430||||}} | pirmtakas0 = [[Jogaila]] | įpėdinis0 = [[Švitrigaila]] | valdė1 = | pirmtakas1 = | įpėdinis1 = | vikiteka = Category:Vytautas the Great }} : ''Apie vardą žr. [[Vytautas (vardas)]].'' '''Vytautas Didysis''' (~[[1350]] m. – [[1430]] m. [[spalio 27]] d.) – [[Lietuvos didysis kunigaikštis]] nuo 1392 m. iki mirties.<ref>{{VLE|XXV|310-311||[[Edvardas Gudavičius]], [[Algirdas Matulevičius]]. Vytautas Didysis}}</ref> Formaliai [[Lenkijos karalystė|Lenkija]] jį pripažino 1401 m. 1421–1423 m. [[husitai]] paskelbė Vytautą [[Čekijos karalystė|Bohemijos]] (Čekijos) karaliumi. Pasikrikštijo kaip '''Vygandas''' (1383 m.) ir '''Aleksandras''' (1386 m.). Didžiojo kunigaikščio [[Kęstutis|Kęstučio]] sūnus, [[Jogaila|Jogailos]] pusbrolis. Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris, jo vardu pavadintas [[Vytauto Didžiojo universitetas]], 1918–1939 m. jam pastatyta daugybė [[Vytauto paminklas|paminklų]] Lietuvos miestuose ir miesteliuose. == Jaunystė == Iki savo mirties 1377 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Vytauto dėdė [[Algirdas]]. Vytauto tėvas Kęstutis buvo faktinis Algirdo bendravaldis, valdęs Lietuvos vakarinę dalį ir daugiausiai užimtas nuolatiniu karu su [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]]. Po 1370 m. susituokė su [[Eišiškės|Eišiškių]] kunigaikščio Sudimanto seserimi [[Ona Vytautienė|Ona]] (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), [[Sofija Vytautaitė|Sofijos Vytautaitės]], vienturtės Vytauto dukters, motina. Antroji žmona – [[Julijona Alšėniškė]]. 1376 m. iš tėvo Vytautas gavo valdyti [[Gardino kunigaikštystė|Gardino kunigaikštystę]] su [[Brestas (Baltarusija)|Brestu]], [[Kamianecas|Kamenecu]] ir [[Drohičinas|Drohičinu]].<ref name=vitovt>[http://vklby.com/index.php/lichnosti/11-lichnosti/72-chast-1-vitovt-pervye-shagi-k-velikomu-knyazyu Витовт] vklby.com</ref> == Kova už valdžią == === 1377–1384 m. === Po didžiojo kunigaikščio [[Algirdas|Algirdo]] mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus [[Jogaila]], kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis [[Trakų kunigaikštystė|Trakų kunigaikštis]] [[Kęstutis]], tačiau 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo Jogailos ir [[Vokiečių Ordinas|Vokiečių ordino]] 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta [[Dovydiškių sutartis]]. Kęstutis 1381 m. užėmė [[Vilnius|Vilnių]], suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė [[Ldk|Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu]]. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu [[Kaributas|Kaributu]], Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie [[Trakai|Trakų]], šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.{{sfn|Ivinskis|1991|pp=274–275}} Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas [[Krėvos pilis|Krėvos pilyje]].<ref>[https://www.britannica.com/biography/Vytautas-the-Great Vytautas the Great.] britannica.com</ref> 1382 m. Vytautas iš Krėvos pabėgo pas [[Mazovijos kunigaikštystė|Mazovijos kunigaikštį]] [[Janušas I Senasis|Janušą]], o iš ten, jo padedamas, pasiekė [[Prūsija|Prūsiją]]. Vytautas siekė užsitikrinti Ordino, derėjusiusio ir su Jogaila, pagalbą. Jogaila ir Ordinas [[Dubysos sutartis|Dubysos sutartimi]] susitarė, kad Jogaila pasikrikštys, taps kryžiuočių sąjungininku ir atiduos jiems [[Žemaitija|Žemaitiją]] iki [[Dubysa|Dubysos]]. Jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. 1383 m. vasarą karas tarp Jogailos ir Vokiečių ordino atsinaujino, Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.{{sfn|Ivinskis|1991|pp=276–277}} Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su [[Skirgaila]] bei [[Jogaila]] dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. [[Tepliava|Tepliavoje]] pasikrikštijo kaip ''Vygandas'' (''Wigand'').{{sfn|Gudavičius|2004|p=79}} Ordino paramą jis užsitikrino ir 1398 m. [[Karaliaučiaus sutartis|Salyno sutartimi,]] kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki [[Nevėžis|Nevėžio]] už tai, kad šie jį pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Jis pasiekė susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos (be [[Trakai|Trakų]]) su centru [[Gardinas|Gardine]], o vėliau ir [[Luckas|Lucką]]. Vytautas taip pat priėmė [[Stačiatikybė|stačiatikišką]] krikštą.{{sfn|Murray|2006|p=1239|loc=Vytautas}} === 1385–1392 m. === [[Vaizdas:Polska 1386 - 1434.png|thumb|250px|Lenkija ir Lietuva 1386–1434 m.]] 1385 m. Jogaila sudarė [[Krėvos sutartis|Krėvos sutartį]] su Lenkija, pagal kurią vedė Lenkijos karalienę [[Jadvyga|Jadvygą]] ir tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila. Sudarant sutartį dalyvavo ir Vytautas, kuris 1386 m. vasario 15 d. buvo pakrikštytas jau kaip ''Aleksandras''.{{sfn|Gudavičius|2004|p=80}} 1386 m., tapęs [[Lenkijos karalius|Lenkijos karaliumi]] ir persikėlęs į Lenkiją, Jogaila pasiliko [[Ldk|Lietuvos didžiojo kunigaikščio]] titulą ir neatsisakė teisių į tėvoniją. Savo vietininku Lietuvoje Jogaila paliko brolį [[Skirgaila|Skirgailą]], kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Šis konfliktas 1389 m. pabaigoje peraugo į atvirą karą. Vytautas surinko savo sąjungininkus [[Gardinas|Gardine]], iš kur buvo suplanuota užimti Vilnių. Sąmokslininkų planas nepavyko, nes, nors Skirgaila ir buvo išvykęs malšinti sukilimo [[Polockas|Polocke]], tačiau Vilniuje likęs kunigaikštis Kaributas privertė sąmokslininkus pasiduoti.<ref name=vitovt/> Vytautas 1390 m. pradžioje vėl kreipėsi į Vokiečių ordiną dėl pagalbos. Už Ordino paramą jis vėl patvirtino savo 1384 m. susitarimą su Ordinu dėl Žemaitijos perleidimo. Gavęs kryžiuočių paramą Vytautas vėl įsiveržė į Lietuvą. 1391 m. jis ištekino savo vienintelę dukterį [[Sofija Vytautaitė|Sofiją]] už [[Maskvos didžioji kunigaikštystė|Maskvos didžiojo kunigaikščio]] [[Vasilijus I|Vasilijaus I]] (tai vėliau jam leido tapti jo sūnaus [[Vasilijus II Tamsusis|Vasilijaus II]] globėju). == Jogailos vietininkas Lietuvoje == Iki 1392 m. faktiškai kovą dėl valdžios [[LDK|Lietuvoje]] laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.{{sfn|Kiaupienė|Petrauskas|2009|pp=31-33}} [[Lenkijos karalystė|Lenkijos]] didikai buvo nepatenkinti tuo, kad naujasis karalius turi nuolat rūpintis Lietuvos reikalais. Buvo aišku, kad vidaus karas užtruks ir neatneš jokios naudos Lenkijai. 1392 m. [[Jogaila]] nusiuntė [[Mazovijos kunigaikštystė|Mazovijos kunigaikštį]] Henriką pas Vytautą su pasiūlymu paskirti jį savo vietininku Lietuvoje vietoje Skirgailos. Vytautas sutiko ir vėl nutraukė santykius su [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]]. Jis vėl sudegino kelias Ordino pilis ir grįžo į Vilnių. 1392 m. pagal [[Astravos sutartis|Astravos sutartį]] Vytautas atgavo visą Kęstučio tėvoniją, įskaitant [[Trakai|Trakus]], ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas. Po Vytauto mirties visos jo žemės ir valdžia turėjo grįžti Jogailai. Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m). Siekdamas nutraukti Ordino antpuolius 1398 m. Vytautas su Ordinu sudarė [[Salyno sutartis|Salyno sutartį]]. Pagal šią sutartį Vytautas perleido Ordinui [[Žemaitija|Žemaitiją]] bei padėjo ją užimti ir numalšinti žemaičių pasipriešinimą.{{sfn|Murray|2006|p=149|loc=Baltic Crusades}} Vytauto valdžia Lietuvoje tiek sustiprėjo, kad 1398 m. Salyne Lietuvos bajorai ir didikai jį paskelbė Lietuvos karaliumi. Taip buvo atmestos Lenkijos pretenzijos į Lietuvą kaip į [[Vasalinė valstybė|vasalinę valstybę]], nors Vytautas šio įvykio nesureikšmino ir jį galima laikyti greičiau Lietuvos kilmingųjų ištikimybės Vytautui demonstracija.{{sfn|Kiaupienė|Petrauskas|2009|p=380}} Vytautas tęsė Algirdo politiką valdyti kiek įmanoma daugiau [[Rusėnai|rusėnų]] žemių. Didelė jų dalis jau buvo valdoma didžiojo kunigaikščio, tačiau likusi dalis buvo priklausoma nuo mongolų. 1395 m. [[timūras|Timūro]] nugalėtas ir pašalintas iš sosto [[Aukso orda|Aukso ordos]] chanas [[Tochtamyšas]] pabėgo pas Vytautą ir siekė jo palaikymo. Vytautas su Tochtamyšu susitarė, kad Vytautas padėtų Tochtamyšui atgauti valdžią Aukso ordoje, o už tai Tochtamyšas jam perleisiąs dar daugiau rusėnų žemių. 1398 m. Vytauto kariuomenė užpuolė [[Krymas|Krymą]], į Lietuvą buvo parvesti [[Totoriai|totorių]] belaisviai. Įkvėpti sėkmingos 1398 m. kampanijos Vytautas ir Jogaila gavo popiežiaus [[Bonifacas IX|Bonifaco IX]] pritarimą [[Kryžiaus žygis|kryžiaus žygiui]] prieš mongolus. Šis politinis žingsnis turėjo parodyti, kad Lietuva visiškai priėmė krikščionybę ir net tapo tikėjimo gynėja, o Vokiečių Ordinas nebeturi jokio pagrindo puldinėti Lietuvą. 1399 m. žygyje dalyvavo ir Ordino kariai, tačiau žygis baigėsi visišku [[Vorsklos mūšis|pralaimėjimu prie Vorsklos]]. Mūšyje žuvo dvylika kunigaikščių, tarp jų du Jogailos broliai, o Vytautas pats vos išsigelbėjo. Santykiai su Ordinu vėl pašlijo. == Lietuvos didysis kunigaikštis == 1401 m. [[Vilniaus-Radomo sutartis|Vilniaus–Radomo sutartimi]] Vytautui oficialiai buvo pripažintas [[Ldk|Lietuvos didžiojo kunigaikščio]] titulas bei teisė valdyti [[LDK]], kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalui. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos. === Užsienio politika === [[Vaizdas:Vytautas dydysis.jpg|thumb|250px|Vytautas Žalgirio mūšyje ([[Jan Matejko|Jano Mateikos]] paveikslo „[[Žalgirio mūšis (paveikslas)|Žalgirio mūšis]]“ fragmentas)]] Vytautas vykdė sėkmingą stabilizacijos ir ekspansijos politiką. Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją.{{sfn|Ivinskis|1991|p=149}} Tarp 1392 ir 1396 m. rusiškose žemėse valdžiusius [[Gediminaičių dinastija|Gediminaičius]] jis pakeitė jam palankiais didikais, kurie tapo šių žemių vietininkais, o ne daliniais kunigaikščiais. 1394 m. ir pakartotinai 1404 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti [[Smolensko kunigaikštystė|Smolenską]]. 1408 m., po ketverius metus trukusio karo, jis sudarė papildomus susitarimus su [[Maskvos didžioji kunigaikštystė|Maskvos didžiuoju kunigaikščiu]], kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų [[Rusia|Rusioje]]. 1423 m. [[Vasilijus I]] testamentu paskyrė Vytautą savo sūnaus [[Vasilijus II Tamsusis|Vasilijaus II]] globėju.<ref>Basil I. In: James R. Millar (ed.) Encyclopedia of Russian History. Thomson Gale, 2004. P.127.</ref> Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]]. Nors 1399 m. jis pralaimėjo [[Vorsklos mūšis|Vorsklos mūšį]] prieš Aukso ordos emyrą Edigėjų, per chano [[Tochtamyšas|Tochtamyšo]] sūnus jis darė įtaką Ordai ir 1418 m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir 1424 m., Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo, pas Vytautą pabėgo [[Ulu Muhamedas]]. Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją [[Pskovo kunigaikštystė|Pskove]] ir [[Naugardo kunigaikštystė|Naugarde]]. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su [[Tverės kunigaikštystė|Tverės]] (1427), [[Riazanės kunigaikštystė|Riazanės]] (1430) ir [[Pronskas|Pronsko]] (1430) kunigaikščiais. [[Racionžo taika]] 1404 m. Vytautas vėl pripažino Ordinui Žemaitiją, tačiau konfliktas dėl jos ruseno toliau. 1407 m. Ordino didžiuoju magistru tapus Ulrichui fon Jungingenui Jogaila ir Vytautas ėmė skleisti Žemaitijoje gandus, kad žemaičiams sukilus prieš Ordiną jiems bus suteikta pagalba{{sfn|Murray|2006|p=150|loc=Baltic Crusades}} ir išties 1409 m. kilus sukilimui jį parėmė. 1409 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu, kurio kulminacija tapo [[Žalgirio mūšis]] 1410 m. Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas, 1411 m. sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės taikos sutartimi]]. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į [[Prūsija|Prūsiją]], buvo sudaryta [[Melno taika|Melno taikos sutartis]], kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. 1413 m. [[Horodlės unija|Horodlės sutartimi]] Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir visiškas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi [[Vengrijos karalystė|Vengrijos]] karalius ir [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[Zigmantas Liuksemburgas]]. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių ordinui, 1421 m. Vytautas priėmė iš [[husitai|husitų]] [[Čekijos karalystė|Bohemijos]] (Čekijos) karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas 1423 m. atšaukė savo sprendimą. === Vidaus politika === [[Vaizdas:Seal of Vytautas the Great.jpg|thumb|220px|Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430 m.)]]Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. 1388–1389 m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegija, kuri didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausias iki šiol išlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltinis. Iš [[Krymas|Krymo]] Vytautas į Lietuvą perkėlė kelis šimtus karaimų šeimų. Šios judaizmo srovės nariai laikyti narsiais kariais, gerais amatininkais ir diplomatais. 1388 m. Vytautas jiems išleido privilegiją garantavusią jų teisinį statusą (religijos laisvę, teisę į savus teismus ir kt.). 1392 m., tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su [[Vytis|Vyčiu]] ir [[Gediminaičių stulpai|Gediminaičių stulpais]].{{sfn|Kiaupienė|Petrauskas|2009|p=36}} Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.{{sfn|Ivinskis|1991|p=150}} Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai. 1409 m. skyrė lėšų pirmajai žinomai parapinei mokyklai [[Trakai|Trakuose]]. [[Vaizdas:Edict_of_Vytautas_the_Great._Issued_1410-_02-16.jpg|thumb|220px|1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka|kairėje]]Vytautui valdant buvo remiami katalikai, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito [[Grigorijus Camblakas|Grigorijaus Camblako]] išrinkimą. Pastarasis 1418 m. [[Konstanco susirinkimas|Konstanco bažnytiniame susirinkime]] rėmė katalikų ir stačiatikių uniją. [[Didžiojo kunigaikščio taryba]] iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.[[Vaizdas:Flag of Vytautas the Great with a standing knight of Kęstutaičiai and Lithuanian Vytis (Waikymas), used during the Council of Constance in 1416.jpg|miniatiūra|394x394px|Vytauto Didžiojo vėliava su stovinčiu [[Kęstutis|Kęstutaičių]] riteriu ir [[Vytis|Vyčiu]], naudota [[Konstanco susirinkimas|Konstanco susirinkime]] 1416 metais.]]Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai – bajorai, Vytautas intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti [[bajorai|bajorams]]. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti [[veldamai]]s. Po Vytauto mirties vėlesni valdovai atsisakė ir likusių tokių valstiečių prievolių valstybei. Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos, etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti [[Vilnius]], [[Kaunas]], [[Gardinas]], [[Trakai]] ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. 1429 m. sausį [[Luckas|Lucko]] pilyje vykusiame [[Lucko suvažiavimas|Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime]] Šventosios Romos karalius [[Zigmantas Liuksemburgietis]] pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti [[Salyno sutartis|LDK taikos su Vokiečių ordinu]]). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Zigmantas Liuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą. Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė [[Niurnbergas|Niurnbergo]] auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas [[Zbignevas Olesnickis]] ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.). Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis [[Švitrigaila]] (~1370–1452). Jį po 1432 m. perversmo pakeitė Vytauto brolis [[Žygimantas Kęstutaitis]], kuris 1440 m. buvo nužudytas. == Valdymo reikšmė == [[Vaizdas:Vitaŭt Vialiki, Pahonia. Вітаўт Вялікі, Пагоня (1443).jpg|left|thumb|220px|Vytauto mirtis. Iliustracija knygoje.]]XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos [[Vakarų Europa|Vakarų Europos]] remiamu [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]], krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo [[Lenkijos karalystė|Lenkijos]] priklausoma valstybe. [[Vaizdas:VytautoLDK.png|thumb|250px|LDK Vytauto valdymo pabaigoje]] 1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas Ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]]. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių. Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo paskelbtas Livonijos vyskupų globėju.<ref>Simas Sužiedėlis Vytauto vaidmuo Lietuvos kristianizacijoj. In: P. Šležas (red.) ''Vytautas Didysis''. Kaunas, 1930.</ref> Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai ėmė atsižvelgti visų pirma į LDK interesus. == Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais == Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.{{sfn|Nikžentaitis|2002|p=39}} Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti [[Sąrašas:Žmonės, vadinami Didžiaisiais|Didžiuoju]]. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs [[Enėjas Silvijus Pikolominis]], kurio teigimu, Vytautas ''Didžiojo'' vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tačiau [[Erazmas Ciolekas]] popiežiui [[Aleksandras VI|Aleksandrui VI]] aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas ''Didžiuoju''.{{sfn|Mickūnaitė|2008|pp=194,296}} Lenkų kronikininkas [[Janas Dlugošas]] XV a. II pusėje rašė: {{Pcitata|Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“<ref>[http://www.istorija.net/2009/07/nuomones-apie-vytauta-nuo-xv-iki-xxi.html Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20091016125206/http://www.istorija.net/2009/07/nuomones-apie-vytauta-nuo-xv-iki-xxi.html |date=2009-10-16 }}, ''Istorija.net'', 2009-07-10.</ref>.}} Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju.{{sfn|Nikžentaitis|2002|p=20}} Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą. Tarp [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo]] ir [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinių karų]] pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.{{sfn|Bučas|Mačikėnienė|1991|p=18}} Tarp kitų atminties renginių 1930 m. išsiskyrė Vytauto Didžiojo paveikslo ir [[Raportų knyga Vytauto Didžiojo garbei|Raportų knygos „Vytauto Didžiojo garbei“]] kelionė per Lietuvą. == Pastabos== {{Notelist}} == Išnašos == {{Išnašos|3}} == Šaltiniai == * {{cite book |last=Ivinskis |first=Zenonas |date=1991 |title=Lietuvos istorija |url= |location=Vilnius |publisher=Mokslas |isbn=5-420-00704-5 |authorlink=Zenonas Ivinskis }} * {{cite book |last=Nikžentaitis |first=Alvydas |date=2002 |title=Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse |location=Kaunas |publisher=Aidai |isbn=9955445548 |authorlink=Alvydas Nikžentaitis }} * {{cite book |last=Mickūnaitė |first=Giedrė |date=2008 |title=Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis |url=http://leidykla.vda.lt/images/books/1296053434-file1.pdf |location=Vilnius |publisher=Vilniaus dailės akademijos leidykla |isbn=9789955854012 |authorlink=Giedrė Mickūnaitė }} * {{cite book |last1=Kiaupienė |first1=Jūratė |last2=Petrauskas | first2=Rimvydas | authorlink1=Jūratė Kiaupienė |date=2009 |title=Lietuvos istorija. IV tomas |location= |publisher= |isbn=9955232390}} * {{cite book |last1=Bučas |first1=Jurgis |last2=Mačikėnienė | first2=R. | authorlink1=Jurgis Bučas |date=1991 |title=Vytautas Didysis ir mes |location= Kaunas |publisher="Aukuro" klubas |isbn= }} * {{cite encyclopedia | first=Edvardas | last=Gudavičius |author-link=Edvardas Gudavičius |editor=Vytautas Spečiūnas |encyclopedia=Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas | title=Vytautas Didysis | year=2004 | publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas | location=Vilnius | isbn=5-420-01535-8 |language=lt}} * {{cite book |editor-last=Murray |editor-first=Alan V. |date=2006 |title=The Crusades. An Encyclopedia. Vol.I |location= Santa Barbara |publisher=Abc Clio |isbn=1576078620 }} {{vikicitatos}} {{Vikižodynas|Vytautas}} {{start box}} {{s-hou|[[Gediminaičių dinastija]]||1350||1430|}} {{s-reg|}} {{succession box|title=[[Vaizdas:Coat_of_arms_of_Duchy_of_Trakai_(1407).svg|left|30px]][[Lietuvos kunigaikštystė|Lietuvos]] ir [[Trakų kunigaikštystė|Trakų kunigaikštis]]|before=[[Skirgaila]]|after=Titulas panaikintas|years=1392–1413}} {{succession box|title=[[Vaizdas:Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg|left|30px]][[Lietuvos monarchai|Lietuvos didysis kunigaikštis]]|before=[[Jogaila]]|after=[[Švitrigaila]]|years=1401–1429}} {{end box}} {{Lietuvos valdovai}} {{verta}} [[Kategorija:Gediminaičių dinastijos valdovai]] [[Kategorija:Žalgirio mūšio dalyviai]] [[Kategorija:Trakų kunigaikščiai]] [[Kategorija:Kęstutaičiai]]'