Anglija

angl. England


Vėliava	Herbas

Himnas: „Dieve, saugok karalių“

Anglija žemėlapyje

Valstybinė kalba

anglų

Sostinė

Londonas

Didžiausias miestas

Londonas

Valstybės vadovai
• Karalius
• Premjeras

Karolis III
Rishi Sunak

Plotas
• Iš viso
• % vandens

130 395 km² (-)
%

Gyventojų
• 2021
• Tankis

56 489 800 (-)
424 žm./km² (-)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2017
1 562 mlrd. £ (6)
28 000 £ (6)

Valiuta

Svaras sterlingų (GBP)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC 0
UTC+1

Nepriklausomybė

-

-
-

Interneto kodas

.uk

Šalies tel. kodas

+44

Anglija (angl. England) – didžiausias ir tankiausiai gyvenamas Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės kraštas. Jos gyventojai sudaro daugiau nei 83 % visų Jungtinės Karalystės gyventojų, užima du trečdalius Didžiosios Britanijos salų ploto ir ribojasi su Škotija šiaurėje ir Velsu vakaruose. Taip pat ribojasi su Šiaurės jūra, Airijos jūra, Keltų jūra, Bristolio įlanka ir Lamanšu. Anglija buvo suvienyta X amžiuje. Anglijos pavadinimas kilęs iš anglų genčių, įsikūrusių šioje teritorijoje V ir VI amžiuose.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglija pavadinta pagal anglus, didžiausią iš daugelio germanų genčių, įsikūrusių Anglijoje V ir VI amžiuose, kurios, kaip manoma, yra kilusios iš Angelno pusiasalio, dabartinės Danijos ir šiaurinės Vokietijos teritorijos.

Kasdieninėje kalboje žodis „Anglija“ dažnai vartojamas neteisingai, Anglija vadinant visą Didžiąją Britaniją ar Jungtinę Karalystę. Yra pavyzdžių, kai istoriniuose šaltiniuose į sąvoką „Anglija“ įtraukiama taip pat Škotija ir Velsas. Ši sąvokos interpretacija vartojama visame pasaulyje, tarp jų ir pačių anglų. Tai dažnai sukelia nesusipratimų tarp Didžiosios Britanijos gyventojų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Anglijos istorija.

Prieš į teritoriją atsikeliant anglų gentims, teritorija buvo keliskart užkariauta. 55 m. pr. m. e. šalis buvo užgrobta Julijaus Cezario, kitame šimtmetyje ją užkariavo imperatorius Klaudijus. Tuo metu teritorija buvo apgyvendinta keltų genčių – britų.

V amžiuje į šalį pradėjo kraustytis germanų tautos ir pamažu išstūmė keltus į Velsą. Pagrindinės atsikrausčiusios germanų tautos – jutai, saksai bei anglai.

IX a. antroje pusėje anglosaksus suvienijo Alfredas Didysis, Vesekso karalius.

1265 m. sušauktas pirmasis Anglijos parlamentas (trijų luomų susirinkimas), kuris turėjo įstatymų leidimo teisę.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Anglijos geografija.

Anglija užima centrinę ir pietinę Didžiosios Britanijos salos dalį, taip pat keletą salų, iš kurių didžiausia – Isle of Wight. Šiaurėje ribojasi su Škotija, vakaruose – su Velsu. Anglija yra arčiau žemyninės Europos nei bet kuri kita Britanijos dalis, nuo Prancūzijos ją skiria tik 52 km jūros. Tunelis po Lamanšu, esantis prie Folkstono, Angliją jungia su Europos žemynu. Anglijos – Prancūzijos siena yra tunelio pusiaukelėje.

Didžiąją dalį Anglijos sudaro kalvos, tačiau šiaurėje neaukštų kalnų grandinė skiria Rytų ir Vakarų Angliją. Rytuose taip pat yra žema, pelkėta lyguma, kurios didelė dalis buvo nusausinta ir dabar naudojama žemės ūkiui.

Londonas, be abejo, yra vienas didžiausių ir judriausių miestų ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje. Antras pagal dydį Anglijos miestas yra Birmingemas. Kiti didžiausi Anglijos miestai – Lydsas, Šefildas, Liverpulis, Mančesteris, Bradfordas, Bristolis, Koventris, Lesteris, Notingamas.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Anglijos administracinis suskirstymas.

Nuo seno Anglija yra suskirstyta į grafystes. Tokie vienetai kilę iš ankstesnių, tokių kaip Sasekso, Esekso karalysčių, hercogysčių (Jorkšyras, Lankašyras) ar žemių, kurios buvo dovanojamos dvariškiams (Berkšyras). Suvienijus Angliją grafysčių sienos nebuvo tikslios.

Šiuo metu Anglija suskirstyta į 9 regionus, šie suskirstyti į 83 metropolines ir nemetropolines grafystes, išskyrus Didįjį Londoną ir Silio salas. Išskirtos 48 ceremoninės grafystės. Smulkiau administraciškai Anglija suskirstyta į 326 rajonus (ar apygardas, angl. district).

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglijos populiacija susiformavo per daugelį imigracijos bangų. Pagrindinės migracijos bangos vyko apie 600 pr.m.e (keltai), Romos laikotarpiu (kareiviai iš visos imperijos), 350–550 (anglai, saksai, jutai), 800–900 (vikingai, danai), 1066 (normanai), 1650–1750 (atvykėliai iš Europos bei hugenotai), 1880–1940 (žydai), 1950–1985 (Karibų salų gyventojai, afrikiečiai, pietų azijiečiai), 1985– (rytų europiečiai, kurdai, pabėgėliai).

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglijoje pagrindinė krikščioniškos religijos srovė yra anglikonizmas, kurioje priskaičiuojama apie 26 milijonai tikinčiųjų (2015 m.)^[1]. Iš kitų krikščioniškų bendruomenių pagal tikinčiųjų gausą seka Romos katalikai, tarp kurių dominuoja airių imigrantai, bei trečia pagal gausą metodistų bendruomenė. Šioms krikščioniškoms bendruomenėms priklauso ne tik anglai, bet ir įvairių tautybių ir rasių imigrantai ir jų palikuonys.

Žemiau lentelėje nurodytas pagrindinių Anglijos religijų tikinčiųjų skaičius ir procentas:

Religija	2001^[2]		2011^[3]
Religija	Skaitlingumas	%	Skaitlingumas	%
Krikščionybė	35 251 244	71,7	31 479 876	59,4
Islamas	1 524 887	3,1	2 660 116	5,0
Hinduizmas	546 982	1,1	806 199	1,5
Sikhizmas	327 343	0,7	420 196	0,8
Judaizmas	257 671	0,5	261 282	0,5
Budizmas	139 046	0,3	238 626	0,5
Kitos religijos	143 811	0,3	227 825	0,4
Netikintys	7 171 332	14,6	13 114 232	24,7
Nenurodę savo religijos	3 776 515	7,7	3 804 104	7,2
Bendras skaičius	49 138 831	100,0	53 012 456	100,0

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anksčiausios Anglijoje rastos architektūrinės liekanos datuojamos apie 3500 m. pr. m. e. Tai buvo neolito žmonių pylimų stovyklos ir kalvų kapai (milžinkapiai). Maždaug dar po dviejų šimtų metų pradėjo atsirasti akmenų ratų statiniai, iš kurių garsiausias yra Stounhendžas (apie 2800 m. pr. m. e.). Apie 700 m. pr. m. e. geležies amžiaus metu pradėti statyti kalvų fortai. I a. į Angliją įsiveržę romėnai atsinešė Viduržemio jūros kultūrą: buvo statomos romėniškos vilos ir pastatyta Adriano siena.

V a. po germanų-saksų invazijos Anglijoje paplito anglosaksų menas, statiniai buvo mediniai, tačiau VII a. paplitus krikščionybei pradėtos statyti akmeninės bažnyčios. Nuo XI a. pr. Anglijoje pradėjo plisti romanikos stilius, kurio pavyzdys yra Daremo katedra. XII a. pabaigoje pradėjo plisti gotikos stilius, kurio pavyzdžiai yra Solsberio katedra ir Vestminsterio abatija. Vėlyvaisiais viduramžiais paplito Tiudorų stilius (apie 1490−1560 m.), po jo sekė renesansinė Elžbietos architektūra (apie 1550−1625 m.). Vėliau paplitęs baroko stilius buvo menkai išreikštas Anglijoje, jo pavyzdžiai − Hovardo pilis ir Blenheimo rūmai. Po 1666 m. Didžiojo Londono gaisro miesto statinių, tarp jų Šv. Pauliaus katedros, atstatymą prižiūrėjo Kristoferis Renas, vertinamas iškiliausiu to meto Anglijos architektu.

XVIII a. Anglijoje paplito klasicistinė Jurgio architektūra ir paladianizmas, pastarasis Anglijoje pasireiškė jau XVII a. pradžioje (Karalienės namas Grinviče, arch. Inigas Džounsas). XIX a. pradžioje vyravo regencijos architektūra, pradėjo plisti neogotikinis stilius, kuris suklestėjo amžiaus viduryje (Vestminsterio rūmai). XX a. Anglijoje paplito modernistinė architektūra. Garsiais modernistiniais Anglijos architektais minimi: Ričardas Rodžersas, Deividas Čiperfildas, Džeimsas Stirlingas, Kevinas Roučas, Normanas Fosteris, iš Irako kilusi Zaha Hadid.

Dailė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinė Anglijos dailės mokykla išsivystė vėlai lyginant su kitomis pagrindinėmis Europos šalimis. Madas Anglijos karaliaus dvare diktavo iš užsienio pasikviesti dailininkai, pavyzdžiui, XVI a. Anglijoje dirbo Hansas Holbeinas Jaunesnysis, XVII a. − Antonis van Deikas. Pirmuoju europinės reikšmės Anglijos dailininku laikomas tapytojas ir grafikas Viljamas Hogartas (1697−1764), išgarsėjęs satyriniais pasakojamojo pobūdžio kūriniais. XVIII a. Anglijos dailėje didelę reikšmę turėjo tapytojas Džošua Reinoldsas, pirmasis Britanijos karališkosios dailės akademijos prezidentas. XVIII a. talentingais Anglijos tapytojais minimi Tomas Geinsboras, Džozefas Raitas iš Derbio, Džordžas Stabsas, Tomas Lorensas.

XIX a. pradžioje kūrė tapytojai, kurių kūryboje ryškūs romantizmo bruožai: Viljamas Bleikas, Viljamas Terneris, Džonas Konsteblis. XIX a. viduryje Anglijoje susikūrė tik anglų Viktorijos epochai būdinga prerafaelitų meno srovė, kurios reikšmingiausiomis asmenybėmis buvo D. G. Rosetis, Dž. E. Milė, V. H. Hantas ir XIX a. pabaigoje − E. Bern-Džounsas, Dž. V. Voterhausas. XIX a. Anglijos akademinei tapybai atstovavo Frederikas Leitonas, Lorensas Alma-Tadema, garsiu tekstilininku buvo Viljamas Morisas, grafiku − Obris Berdslis.

XX a. Anglijos dailininkai Ričardas Hamiltonas, Deividas Hoknis prisidėjo prie popmeno srovės susikūrimo, Bridžet Raili buvo garsi opmenininkė. XX a. Anglijos garsiais modernistiniais skulptoriais buvo Henris Muras, Barbara Hepvort, tapytojais − Fransis Beikonas, Liusjenas Froidas. XX a. pabaigoje išgarsėjo menininkai Demienas Herstas, Banksy, Entonis Gormlis, iš Indijos kilęs skulptorius Anišas Kapūras.

Keletas Anglijos meno muziejų Londone yra vieni lankomiausių pasaulyje. Tai Londono nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto muziejus, Tate Britain ir Tate Modern galerijos bei istorijos Britų muziejus.

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglijos profesionaliajai muzikai daug įtakos turėjo žemyninės Europos muzikos, tačiau Anglijoje formavosi ir specifiniai žanrai, pavyzdžiui, keltų dainos ir viduramžių kerolai. XV a. pradžios reikšmingiausiu Anglijos kompozitoriumi įvardijamas Džonas Dansteblis. XVI a. Anglijoje iškilo reikšmingi renesanso kompozitoriai Tomas Talis ir Viljamas Berdas, amžiaus pabaigoje garsėjo Džonas Daulendas, daugiausiai kūręs žemyninėje Europoje.

Garsiausiu Anglijos XVII a. baroko kompozitoriumi buvo Henris Perselis. XVIII a. pradžioje iš Vokietijos į Angliją atvyko ir tapo natūralizuotu Britanijos piliečiu Georgas Frydrichas Hendelis. Kai kurie vėliau kūrę garsūs Anglijos klasikinės muzikos kompozitoriai: Edvardas Elgaras (1857–1934), Frederikas Delijus (1862–1934), Gustavas Holstas (1874–1934), Ralfas Vonas Viljamsas (1872–1958), Bendžaminas Britenas (1913–1976). Vienu populiariausių pasaulio miuziklų kūrėjų buvo Endrius Loidas Vėberis (g. 1948 m.)

XX a. antrojoje pusėje suklestėjo Anglijos populiarioji muzika. Septintajame XX a. dešimtmetyje grupė The Beatles tapo populiariausia visų laikų muzikos grupe pasaulyje ir laikoma įtakingiausia popmuzikos istorijoje. Išgarsėjo roko grupės The Rolling Stones, The Who, Led Zeppelin, Pink Floyd, Queen, solo atlikėjas Eltonas Džonas. Iš Anglijos kilę pop ir roko atlikėjai nuolat susilaukdavo pasaulinio populiarumo.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anksčiausi Anglijos rašytiniai šaltiniai datuojami VII a. Iš ankstyvosios anglosaksų poezijos garsiausiu kūriniu yra „Beovulfas“, užrašytas X a. pabaigoje. Garsiausiu viduramžių Anglijos poetu buvo Džefris Čoseris (1343–1400). Vėlyvaisiais viduramžiais buvo populiarios istorijos ir dramos karaliaus Artūro tema, garsiu to meto autoriu buvo Tomas Moras. Anglų literatūra visų pirma siejama su renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro (1564–1616) vardu, kuris dažnai įvardijamas garsiausiu visų laikų dramaturgu. Jo tragedijos „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“ ir kt. išlaikė populiarumą iki šių laikų. V. Šekspyras taipogi paliko sėkmingų komedijų ir sonetų. Tuo pat metu gyveno ir kūrė aukštai vertinami V. Šekspyro amžininkai Benas Džonsonas ir Kristoferis Marlou. XVII a. garsiu poetu buvo Džonas Miltonas.

XVIII a. „Robinzonu Kruzu“ išgarsėjo Danielis Defo, „Guliverio kelionėmis“ − Airijoje kūręs Džonatanas Sviftas, rašė prozininkai Semiuelis Ričardsonas, Henris Fildingas. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė poetas Viljamas Bleikas, prozininkė Džeinė Ostin. XIX a. pr. romantizmui atstovavo poetai Baironas, V. Vordsvortas, S. T. Kolridžas, P. B. Šelis, Dž. Kitsas. XIX a. viduryje suklestėjo Anglijos realistinis romanas, atstovai − Čarlzas Dikensas, Viljamas Tekerėjus, seserys Šarlotė, Emilė ir Ana Brontės. XIX a. pb. ir XX a. pr. kūrė prozininkai Tomas Hardis, iš JAV kilęs Henris Džeimsas, Virdžinija Vulf, D. H. Lorensas, E. M. Forsteris, fantastas H. Dž. Velsas, neoromantikai Džozefas Konradas ir Radjardas Kiplingas. Garsūs XX a. autoriai: iš JAV kilęs poetas T. S. Eliotas, satyrikas Džordžas Orvelas, prozininkai Džonas Golsvortis, Oldas Hakslis, Viljamas Goldingas, Doris Lesing, iš Indijos kilęs Salmanas Rušdis.

Anglų rašytojai, kurie gerai žinomi populiariuosiuose žanruose: detektyvų rašytoja Agata Kristi, vaikų literatūros rašytojas Luisas Kerolis, fantastė Meri Šeli, fentezy kūrėjai Dž. R. R. Tolkinas, Džoana Rouling.

Fotografija ir kinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglija yra žymi fotografijos išradimų srityje ir reikšmingais ankstyvaisiais fotografais. 1835 m. F. Talbotas užfiksavo pirmąjį negatyvą istorijoje ir vėliau išrado kalotipiją. 1842 m. Dž. Heršelis išrado cianotipiją ir įtvirtino sąvokas „fotografija“, „pozityvas“, „negatyvas“. XIX a. Anglijoje fotografavimas buvo pasiturinčių aristokratų pomėgis. R. Fentonas tapo pirmuoju karo fotografu užfiksavęs Krymo karo vaizdus, Dž. M. Kameron laikoma garsiausia XIX a. portretiste, H. P. Robinsonas propagavo tapybinę fotografiją jungdamas kelis negatyvus ar spaudinius į vieną (fotomontažo pionierius), F. Fritas fotografavo Artimųjų Rytų ir orientalistinius vaizdus. Kai kurie iš žymių XX a. fotografų: karališkasis fotografas S. Bitonas, iš Vokietijos kilęs B. Brandtas, žemės menininkas A. Goldsvortis, mados fotografas D. Beilis.

Vienas žymiausių pasaulinio kino ankstyvųjų aktorių ir režisierių buvo Čarlis Čaplinas. Keletas anglų kino režisierių įvardijami vienais reikšmingiausių XX a. kine, tarp jų − daugiausiai JAV kūrę A. Hičkokas, Dž. Šlesindžeris, D. Linas, A. Mingela. Žymūs ir vietos režisieriai: K. Ridas, M. Pauvelas, T. Ričardsonas. Iš Anglijos kilo populiari „Džeimso Bondo“ filmų serija.