Žemaičių Kalvarijos koplyčios

Kitos reikšmės – Kalvarija (reikšmės).

56°06′36″š. pl. 22°00′40″r. ilg. / 56.11005°š. pl. 22.01121°r. ilg. / 56.11005; 22.01121

Žemaičių Kalvarijos koplyčios

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Plungės
Savivaldybė	Plungės rajonas
Gyvenvietė	Žemaičių Kalvarija
Statybinė medžiaga	medis, mūras
Pastatyta (įrengta)	XVII a. I p.–XIX a. II p.
Stilius	liaudies architektūra

Žemaičių Kalvarijos koplyčios – Kryžiaus kelio statinių kompleksas, įsikūręs Žemaičių Kalvarijos miestelyje, Plungės rajone. Devyniolika koplyčių sudaro apie 7 km ilgio Kančios kelią, kuriame įrengta dvidešimt stočių.^[1]^[a] Patenka į Žemaičių Kalvarijos sakralinių statinių ansamblį,^[2] kuriam taip pat priklauso Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, buvusio dominikonų vienuolyno pastatas, keletas koplytstulpių. Koplyčios pastatytos XVII a. I pusės – XIX a. II pusės laikotarpyje, susietos nuo XVII a. vidurio piligrimų suformuotais takais, ilgainiui suformavusiais miestelio dabartinį gatvių tinklą. Daugiausiai maldininkų koplyčios pritraukia per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus.

Žemaičių Kalvarijos miestelio kraštovaizdyje dominuoja banguotas reljefas, sudarytas iš šešių dominuojančių kalvų su papėdėmis, kurios vadinamos „Beržų kalnu“, „Žvizdro kalnu“, „Pivnyčia“, „Šv. Jono kalnu“, „Šv. Elenos kalnu“ bei „Kryžauninke“ ir Varduvos slėniu. Vietovės kalvotumas simboliškai turėtų priminti kalvotąją Jeruzalę.^[1] Daugelis koplyčių sutelkta ant didesnių miestelio kalvų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kryžiaus kelio kompleksas pradėtas steigti 1637 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva.^[2] Jo rūpesčiu įkurtas ir dominikonų ordino vienuolynas, kuriam patikėtas Kryžiaus kelio sakralinis ansamblis.

Pirmoji medinė bažnyčia vietovėje pastatyta dar iki Kryžiaus kelio ansamblio įsteigimo, ant Žemaičių Kalvarijos piliakalnio, vadinamo Šv. Jono kalnu. Tarp 1642 ir 1646 m. vienuolyno dvaro teritorijoje pastatyta nauja medinė bažnyčia. Ankstesnis Žemaičių Kalvarijos bažnyčios pastatas paverstas viena iš koplyčių, žymėjusia Jėzaus maldos Alyvų kalne vietą. Kalvarijų ansamblio planas dabartinius kontūrus įgijo J. Tiškevičiaus laikais, o galutinai susiformavo XVIII a. pradžioje.^[2] Nuo XVII a. vidurio piligrimų praminti takai tarp Kryžiaus kelio stočių ilgainiui virto gatvelėmis.

1748 m. vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią. Vyskupo pastangomis dalis Kryžiaus kelio koplytėlių suremontuota, kita - perstatyta. 1766 m. pastatytas naujas arba dar sykį atnaujintas medinis vienuolynas. 1785 m. vienuolių dominikonų iniciatyva pradėtos mūrinės bažnyčios statybos. Statybos darbai baigti 1822 m., bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vardu. 1843 m. pastatytas mūrinis vienuolynas po kilusio gaisro mediniame vienuolyne.

1896 m. bažnyčioje kilo gaisras. Iki 1902 m. buvo atstatoma bažnyčia. Statybų metu pamaldos vykdavo Beržų kalno koplyčioje „Rotušėje“, į kurią buvo perkeltas ir per gaisrą stebuklingai išlikęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas.^[2]

Žemaičių Kalvarijoje dirbusio kunigo J. Petrauskio rūpesčiu 1903 m. perstatytos ir remontuotos Kalvarijos koplyčios, kartu tvarkyti ir jų interjerai.

1922-1927 m. parapijos klebonas P. Pukys remontavo bažnyčią ir koplytėles, iš naujo aptvėrė šventorių. 1926 m. įsteigus Telšių vyskupiją, Žemaičių Kalvarijoje įsikūrė marijonų vienuoliai, kurie ėmėsi didelių sakralinio ansamblio tvarkymo darbų.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Žemaičių Kalvarijos vienuolynas buvo uždarytas, pastate įsikūrė progimnazija. Okupacinė sovietų valdžia kėsinosi uždaryti koplyčias, ne kartą jos buvo išplėštos. Po 1990 m. komplekso pastatai restauruoti ir remontuoti, sakralinis ansamblis vėl buvo naudojamas pagal pirminę paskirtį.^[2]

Žemaičių Kalvarijoje susikūrė labiau išplėtotas ilgesnysis Kryžiaus kelio variantas. Jėzaus kančios kelią (Via Dolorosa) čia sudaro dvidešimt stočių devyniolikoje koplyčių, Suėmimo kelyje (Via Captivitatis) yra dešimt stočių, Kryžiaus kelią (Via Crucis) sudaro devynios stotys. Iki XX a. pabaigos - XXI a. pradžios Žemaičių Kalvarijoje buvo devyniolika stočių. Dviguba koplyčia ant Pivinyčios kalvos, iš pradžių žymėjusi vieną stotį („Pas Kajafą“), vėliau suskirstyta į dvi („Pas Kajafą“ ir „Jėzus Kalėjime“). Paskutinė dvidešimtoji koplyčia pašvęsta šv. Elenai, vadinasi „Šv. Kryžiaus atradimas“.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalvotoje miestelio vietovėje išsidėsčiusios koplyčios daugiausia liaudies architektūros, pritapusios vietiniame kraštovaizdyje. Koplyčių formos nuo XVII a. iki XX a. nuolatos keitėsi. Dažniausiai pasitaikantys koplyčių pastatai yra kvadrato formos plane, kresnokų supaprastinto kubo tūrių, skardiniais keturšlaičiais stogais, kuriuos vainikuoja metaliniai kryžiai. Trylika koplyčių suręstos iš medžio. Interjerams būdinga monumentalioji sieninė ornamentine tapyba, altoriai išsiskiria puošniais retabulais. Žemaičių Kalvarijos statiniai Kryžių kelyje yra tipinės koplytėlės, būdingos daugeliui XVII–XVIII a. Lenkijos kalvarijų.^[1]

Žymesnės koplyčios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečioji koplyčia „Jėzus meldžiasi Alyvų kalne“, stovinti Šv. Jono (Alyvų) kalne, yra medinė, stačiakampio plano, su trišone apside ir varpinės bokštu. Yra balkonas, paremtas 2 aštuonkampėmis kolonomis, mensa su Šventosios Žemės relikvija, paveikslas „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“.^[3]

Septintoji medinė koplyčia „Pas Kajafą“ ir „Kalėjime“ yra vienintelė dviguba, įgavusi stačiakampį planą, turinti dvejas dvivėres įėjimo duris. Jos interjerą sudaro dvi atskiros erdvės, jungiamos plataus perėjimo. Uždengta valminiu stogu. Yra mensos su Šventosios Žemės relikvijomis ir paveikslu „Pas Kajafą“ bei skulptūra „Jėzus kalėjime“.^[4]

Vienuoliktos stoties „Rotušėje“ koplyčia maldininkams turi priminti Piloto rūmus Jeruzalėje, todėl išsiskiria puošnumu. Statinys neogotikinio stiliaus, sumūrytas iš lauko akmenų, su varpinės bokšteliu. Įrengtas išėjimas į lauko balkoną, pastatyta skulptūra „Jėzus prie stulpo“ nišoje priekiniame fasade. Viduje yra balkonas, paremtas 4 aštuonkampiais mediniais stulpais, skulptūra „Jėzus prie stulpo“, kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Altorius su pirmo tarpsnio paveikslu „Apvainikavimas erškėčiais“, antro tarsnio paveikslu „Kristaus nuplakimas“ ir dvejomis nežinomų šventųjų skulptūromis, bei Šventosios Žemės relikvija.^[5]

Keturioliktos stoties „Prie Miesto vartų“ koplyčia medinė, kvadrato formos, turi du ją kertančius perėjimus, nes yra įrengtos dvejos durys priešingose sienose. Viduje pastatyta skulptūra „Jėzus neša kryžių“ su postamentu ir Šventosios Žemės relikvija.^[6]

Aštuonioliktos stoties „Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus“ koplyčia yra didžiausia ir svarbiausia, dar vadinama „Kryžiauninke“. Ji stovi Golgotos kalne, kuris čia vadintas Kryžiauninkės kalnu. Pastatas lotyniško kryžiaus plano su trisiene apside ir simboliškai siejamas su kryžiumi, ant kurio mirė Kristus. Primena įprastų liaudiškų medinių Žemaitijos bažnyčių architektūrą. Presbiterijoje ištapyta didelė sakralinė scena, kuri atlikta apie 1906–1911 m. Alsėdžių dievdirbio Kazimiero Varnelio.^[7]^[1]