Kraujas

Kraujas (lot. sanguis) – cirkuliuojantis jungiamasis audinys, sudarytas iš skystos tarpląstelinės medžiagos – kraujo plazmos (apie 55-60 proc.) ir kraujo ląstelių (apie 40-45 proc.) (raudonieji kraujo kūneliai, baltieji kraujo kūneliai) ir kraujo plokštelių (trombocitai). Medicininiai terminai, susiję su krauju dažnai prasideda hemo- ar hemato-, nuo graikiško žodžio, reiškiančio kraują. Per kraują užtikrinamas kitų audinių aprūpinimas įvairiomis medžiagomis. Kraujas cirkuliuoja kraujo indais kraujotakos sistemoje varomas širdies raumens susitraukimų. Suaugęs žmogus turi apie 5 l kraujo, arba 6-7,5 proc. kūno masės, apie 3,5-4 l kraujo cirkuliuoja kraujagyslėmis. Cirkuliuojančio kraujo kiekio pakitimai vadinami hipervolemija ir hipovolemija. Kraujo ląstelių gamyba vadinama hemopoeze.

Kraujo sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kraujas sudarytas iš kraujo plazmos (apie 55-60 proc.) ir kraujo kūnelių (apie 40-45 proc.): leukocitų, eritrocitų ir kraujo plokštelių – trombocitų. Kraujas yra specifinio kvapo, šiek tiek sūrokas ir klampus skystis, kurio vandenilio jonų koncentracija yra pastovi ir sudaro 7,35-7,45 pH. Nežymus šio rodiklio nukrypimas nuo normos gali pakenkti organizmui. Beveik visą laiką pastovi yra kraujo sudėtis, spalva ir cheminės savybes. Joms kintant, įtariama liga. Kraujo santykinis tankis yra apie 1,060. Klampumas priklauso nuo plazmoje esančių baltymų kiekio ir nuo kraujo kūnelių koncentracijos. Kraujo kūnelių santykinis tankis yra didesnis nei plazmos, todėl centrifuguojant jie nusėda ant mėgintuvėlio dugno, o viršuje susirenka plazma. Taip yra nustatomas kraujo kūnelių ir plazmos santykis, arba hematokrito vertė (norma – 0,36-0,48 l/l, arba 36-48 proc. bendro kraujo kiekio). Be to, įpylus kraujo į mėgintuvėlį, po tam tikro laiko jame nusėda eritrocitai, kurių nusėdimo greitis ypač svarbus nustatant žmogaus ligas.

Funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

aprūpina audinius deguonimi, maisto ir kitomis medžiagomis (gliukoze, aminorūgštimis, riebalų karboksirūgštimis);
išgabena iš audinių anglies dvideginį ir kitas medžiagų apykaitos atliekas;
dalyvauja organizmo apsauginėse reakcijose;
kovoja su ligas sukeliančiais mikroorganizmais;
geba krešėti;
atlieka termoreguliacinę funkciją;
humorališkai padeda reguliuoti organizmo organų sistemos veiklą (hormonais);
užpildo varpos ir varputės akytkūnius ir įgalina erekciją.

Simbolinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kraujas visuomet buvo galingiausias simbolis žmonijos kultūroje. Per kraują simboliškai vesta giminystė, simbolišku vienas kito kraujo sulietimu tampama „kraujo broliais“. Daugelyje žemdirbių kultūrų svarbūs buvo kraujo aukojimo ritualai, taip siekiant padidinti derlingumą, nes kraujas suvokiamas kaip gyvybiniai syvai (gyvūnų, žmonių aukojimą irgi visų pirma galima laikyti kraujo aukojimu). Krauju duota priesaika laikoma amžina. Krikščionybėje geriamas vynas mišių metu simboliškai transubstancializuojasi į kraują. Dėl tokios stiprios kraujo reikšmės jis daug kur įgavęs tabu statusą. Net ir šiuolaikinėje kultūroje kraujo simbolizmas išlaikomas – pvz., jei kokių visuotinių neramumų metu būna sužeistųjų ar mirusių, dažnai skelbiama, jog „pralietas kraujas“.

Lietuviškas žodis „kraujas“ yra bendraindoeuropietiškos kilmės, jis turi atitikmenis kitose baltų (pr. krāujā, sen. latv. kraujš), slavų kalbose (rus. кровь, lenk. krew) ir yra kognantas su sanskrito krūra, kravis, lotynų cruor, cruentus, senovės anglų hrēaw, senovės graikų κρέας, reiškiančiais žalią, nevirtą mėsą, maitą. Spėjama prokalbės šaknis – *kreuh₂-s-, *kro/eu̯h₂i̯-ó-^[1].