Michelangelo

Mikelandželas Buonarotis it. Michelangelo Buonarroti
Mikelandželas (Daniele da Volterra atlikto portreto detalė)
Gimė	1475 m. kovo 6 d. Kaprezė, Toskana, Italija
Mirė	1564 m. vasario 18 d. (88 metai) Roma, Italija
Palaidotas (-a)	Šventojo Kryžiaus bazilika
Veikla	dailininkas, skulptorius, architektas, poetas
Vikiteka	Michelangelo

Mikelandželo „Dovydas“ Florencijos Akademijos galerijoje − viena iš žinomiausių skulptūrų pasaulyje

Mikelandželas Buonarotis (it. Michelangelo Buonarroti, 1475 m. kovo 6 d. Kaprezė, Toskana, Italija – 1564 m. vasario 18 d. Roma, Italija) – italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžinierius. Kilęs iš Florencijos. Tai vienas iškiliausių visų laikų menininkų ir žymiausių istorinių asmenybių. Jo kūryba turėjo didžiulį poveikį tolimesniam Europos tapybos ir skulptūros vystymuisi. Po 1520 m. sekusios manierizmo stilistikos dailininkai tiesiogiai įkvėpimo sėmėsi iš Mikelandželo.

Jau gyvenimo metu Mikelandželas buvo įvardijamas iškiliausiu gyvu menininku. Amžininkai jį praminė „dieviškuoju“ (il Divino). Meno istorijoje jo kūryba dažnai vertinama kaip renesanso dailės vystymosi viršūnė. Kaip asmenybė, Mikelandželas buvo nenuolankaus būdo, nuolat konfliktavo su kitais menininkais ir užsakovais − ne mažiau ambicingais ir įnoringais Romos popiežiais. „Nepaisant koks turtingas buvau, visuomet gyvenau kaip vargšas“ − taip senatvėje savo gyvenimą apibūdino Mikelandželas.

Daugelis Mikelandželo kūrinių yra vieni žinomiausių pasaulyje. Tai skulptūros „Pieta“ (atlikta iki 1499), „Dovydas“ (1504), „Mozė“ (1515). Iš tapybos − Siksto koplyčios lubų freskos (1512), kurių garsiausias epizodas yra „Adomo sutvėrimas“, ir „Paskutinis teismas“ (1541). Savo Lauryno bibliotekos dizainu ir Naująja zakristija (projektuotos 1520-23) Šv. Lauryno bazilikoje Mikelandželas pradėjo manieristinę stilistiką architektūroje. Jis suprojektavo Šv. Petro bazilikos kupolą. Gyvenimo metu Mikelandželas kūrė sonetus, 1529 m. projektavo Florencijos gynybinius įtvirtinimus karo metu.

Biografija

Jaunystė ir mokslai

Mikelandželas gimė 1475 m. kovo 6 d. Kaprezės miestelyje Italijoje, apie 100 km į rytus nuo Florencijos. Jis buvo antras Lodoviko ir Frančeskos Buonaroti šeimos sūnus iš penkių. Pakrikštytas vardu Michelagnolo di Lodovico Buonarroti Simoni. Vaikui buvo suteiktas arkangelo Mykolo vardas. Vėliau itališkas vardo variantas Michelagnolo (Mikelanjolas) buvo lotynizuotas ir modernizuotas į Michelangelo (Mikelandželas). 1499 m. Mikelandželas pirmą ir paskutinį kartą iškalė savo autografą (ant statulos „Pieta“, lotyniškai), pasirašydamas MICHAELACELUS.

Buonaročių šeimos šaknis pagal dokumentus galima atsekti nuo XIII amžiaus. Jie užėmė svarbias pareigas Florencijos respublikoje, užsiėmė bankininkyste ir prekyba. Mikelandželo gimimo metu Buonaročių šeima išgyveno ne pačius sėkmingiausius laikus. Tėvas pagal trumpalaikį kontraktą užėmė magistrato (panašiai kaip meras) pareigas mažame Kaprezės miestelyje. Po maždaug dviejų mėnesių nuo Mikelandželo gimimo šeima grįžo į Florenciją ir apsistojo Setinjano gretimame kaime, kuriame turėjo ūkį.

Mikelandželas buvo atiduotas žindyti gretimai gyvenusio akmenskaldžio žmonai. Vėliau Mikelandželas nurodęs, kad jis nuo pat mažens „su žindyvės pienu“ įgavo sugebėjimus valdyti skulptoriaus kaltą ir plaktuką. Setinjane tuo metu buvo daug akmens skaldyklų, iš kurių būdavo gabenami akmenys statyboms Florencijoje. Motina Frančeska nebuvo stiprios sveikatos. Po Mikelandželo gimimo ji pagimdė dar tris sūnus ir mirė, kai Mikelandželui buvo 6 metai.

Florencija 1493 m.

Mikelandželo tėvas Lodovikas išsiuntė sūnų mokytis gramatikos į Florenciją pas mokytoją Francesco da Urbino. Mikelandželui labiau rūpėjo dailė, jis piešė ir siekė susipažinti su Florencijos menininkais. Norėdamas atgrasinti sūnų nuo menų, tėvas jį mušdavo, nes, jo nuomone, menininkai buvo tik amatininkai, žemesnės vertės žmonės. Florencijoje Mikelandželas susipažino su Francesco Granacci, Domeniko Girlandajo mokiniu. Šis jį nuvedė į Girlandajo dirbtuves, kurios Mikelandželą labai sužavėjo. Tėvas daugiau neprieštaravo sūnaus polinkiams. 1488 m. jis pasirašė 3 metų kontraktą su Girlandaju, kuris priėmė Mikelandželą mokiniu. Kad jau tuomet Mikelandželas rodė išskirtinį talentą, rodo Girlandajo įsipareigojimas mokėti už Mikelandželo darbus dirbtuvėse. Pasakojama, kad kai Mikelandželas atėjo daryti eskizų į Brankači koplyčią pagal Mazačo freskas, jis kažką pasakė greta dirbusiems kitiems jauniems mokiniams. Vienas jų, Pietro Torrigiano, trenkė kumščiu Mikelandželui į veidą ir sukreivino nosį. Veido defektas matosi visuose vėlesniuose Mikelandželo portretuose.

Girlandajo dirbtuvėse Mikelandželas išbuvo tik apie metus laiko. Vėliau pradėjo mokytis pas skulptorių Giovanni di Bertoldo, kuris mokėsi pas Donatelą ir prižiūrėjo faktinio Florencijos respublikos valdytojo Lorenco Medičio skulptūrų sodą. Kartu su Francesco Granacci Mikelandželas apsilankė šiame sode, kuriame Lorencas Medičis laikė didelę antikinių skulptūrų kolekciją. Mikelandželas taip susižavėjo, kad daugiau į Domeniko Girlandajo dirbtuves negrįžo. Jis leisdavo laiką sode piešdamas ir dirbdamas įvairius darbus. Jo dėmesį patraukė nebaigta antikinė fauno statula. Mikelandželas sukūrė savą baigtos statulos versiją. Pamatęs statulą Lorencas Medičis pajuokavo dėl to, kad Mikelandželas seną fauną pavaizdavo su visais dantimis. Mikelandželas po to paėmė ir vieną dantį statuloje „išmušė“. Jaunojo menininko talentas darė didelį įspūdį. Lorencas Medičis susitarė su Mikelandželo tėvu, kad jis globos berniuką. Mikelandželas apsigyveno Medičių rūmuose, kuriuose susipažino su Florencijos intelektualinių sluoksnių aplinka: neoplatonikų poetais ir filosofais. Florencijos Santo Spirito (Šv. Dvasios) bažnyčios ligoninėje Mikelandželas mokėsi anatomijos iš mirusiųjų kūnų. Atsidėkodamas bažnyčiai jis sukūrė medinį krucifiksą.

Ankstyvieji darbai Romoje ir Florencijoje

1492 m. mirė Lorencas Medičis Puikusis. Florencijoje pasikeitė politinė situacija, Pjeras Medičis priėmė žeminančias Prancūzijos karaliaus Karolio VIII taikos sąlygas. Medičiai buvo išvyti iš Florencijos, kurioje įtaką pradėjo įgauti teokratiškasis vienuolis Džirolamas Savonarola. Politinės suirutės metu Mikelandželą keliavo į Veneciją, po to − į Boloniją, kur jį savo namuose priglaudė Francesco Aldrovandi, kuris buvo Boloniją valdančios Bentivoglio giminės artimas draugas. Aldrovandi parūpino Mikelandželui prestižinį užsakymą Šv. Dominyko bažnyčioje sukurti 3 skulptūras Šv. Dominyko relikvijų arkoje. Apie 1495 m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, sukūrė Amūro statulą, kuri buvo tokia panaši į antikinę, kad kažkas (gal Medičių giminės narys Lorenzo di Pierfrancesco de' Medici) ar pats Mikelandželas sugalvojo padaryti, kad statula atrodytų sena ir ją parduoti kaip antikinę. Statula buvo nusiųsta į Romą kardinolui Raffaele Riario, kuris ją nupirko užmokėdamas 200 dukatų, vietoj įprastų 15 už tų laikų Italijos statulas. Apgaulei išaiškėjus kardinolas panoro, kad talentingas skulptorius iš Florencijos dirbtų jam. Mikelandželas kardinolo kvietimu atvyko į Romą 1496 m.

„Madona prie laiptų“, vienas pačių ankstyviausių Mikelandželo kūrinių (apie 1490, Buonaročio namas, Florencija)

Pirmas užsakymas, kurį atliko Mikelandželas, buvo „Bakcho“ statula (dabar Bardželo muziejuje). Statula kardinolui nepatiko ir ją įsigijo Romos bankininkas Jacopo Galli. Po to Prancūzijos ambasadorius Vatikane, kardinolas Jean Bilhères de Lagraulas 1498 m. užsakė skulptūrą „Pieta“ (dabar Šv. Petro bazilikoje). Iki 1499 m. atliktas kūrinys išgarsino Mikelandželą visoje Italijoje. Vėliau grįžęs į Florenciją Mikelandželas pats nustebo, kad jis joje yra garsus. Pasakojama, kad kai kūrinys buvo išstatytas, atėjęs Mikelandželas rado būrį svečių iš Lombardijos, kurie labai ja žavėjosi. Vienas paklausė, kas ją sukūrė, ir kažkas atsakė: „tai mūsų Gobbo iš Milano“. Likęs vienas Mikelandželas iškalė statuloje užrašą MICHAELACELUS BONAROTUS FLOREN FACIEBA, kas reikštų „Mikelandželas Buonarotis iš Florencijos tai sukūrė“.

Po „Pietos“ sukūrimo Mikelandželas dirbo Romoje apie 2 metus. Tuo metu jo produktyvumas buvo nedidelis, jis atlikinėjo užsakymą altorinei tapybai Sant Agostino (Šv. Augustino) bažnyčioje, kurio nebaigė. Gali būti, kad Romoje jis galėjo sukurti „Briugės Madonos“ skultūrą, arba pradėti ją iškart, kai grįžo į Florenciją 1501 m. dėl šeimyninių aplinkybių. Kita grįžimo priežastis buvo ta, kad naujasis faktinis Florencijos valdytojas Pjeras Soderinis ieškojo, kas galėtų atlikti Florencijos nepriklausomybę įkūnijantį darbą iš marmuro luisto, kurį Mikelandželas neabejotinai turėjo būti matęs esant už Santa Maria del Fiore katedros esančiame kieme. Florencijos respublikoje tuo metu jau buvo panaikinta Džirolamo Savoranolos teokratija ir apribota Medičių giminės įtaka. Atvykęs į Florenciją Mikelandželas pateikė savo kandidatūrą konkursui, o pats tuo metu užsiėmė skulptūrų užsakymu Sienos katedrai. 1501 m. rugpjūčio mėn. Florencijos valdžia skyrė marmuro luistą Mikelandželui ir pasirašė kontraktą darbams. Tai buvo garsiosios „Dovydo“ statulos pradžia. Ties ja Mikelandželas dirbo ilgiau nei 2 metus. Baigtos statulos dėl svorio nebuvo įmanoma užkelti ant Santa Maria del Fiore fasado kaip buvo planuota. Skulptoriui buvo leista pasirinkti vietą, kur jis norėtų, kad ji stovėtų. Mikelandželas pasirinko vietą prieš to meto Florencijos respublikos vyriausybės Sinjoros rūmų pagrindinį įėjimą (šiuo metu čia yra kopija, o originalioji „Dovydo“ statula yra Florencijos Akademijos galerijoje).

Po „Dovydo“ sukūrimo Florencijos valdžia užsakė Mikelandželui sukurti freską Sinjoros rūmuose, kur darbus jau buvo pradėjęs Leonardas da Vinčis. Mikelandželas turėjo pasirinkti ir pavaizduoti Florencijos istorijos epizodą. Mikelandželas pasirinko Kašinos mūšio temą. Pagal istoriją, kariai maudėsi, kai išgirdo kvietimą į mūšį. Tema leido vaizduoti Mikelandželo mėgstamas nuogas figūras. Mikelandželas sukūrė paruošiamąjį kartoną, bet freskos taip ir nepradėjo. Vėliau kartonas buvo sunaikintas. Apie 1506−1508 m. Mikelandželas atliko „Doni Tondo“ − apskritos formos paveikslą, kuriame pavaizdavo Šv. Šeimą. Garsas apie Mikelandželo meistriškumą plačiai paplito Italijoje ir patraukė popiežiaus Julijaus II dėmesį. Julijus II puoselėjo grandiozinius planus paversti Romą tikruoju krikščioniškojo pasaulio centru. Tam jis kvietėsi pačius geriausius menininkus. 1505 m. kovą, tarpininkaujant draugui architektui Giuliano da Sangallo, Mikelandželas atvyko į Romą.

Mikelandželas ir popiežius Julijus II

Romoje Mikelandželas buvo priverstas laukti keletą mėnesių, kol popiežius Julijus II pasiūlė jam užduotį – sukurti jo paties (popiežiaus) kapo monumentą. Mikelandželas pasiūlė projektą, kuriame turėjo būti daugiau nei 40 marmuro figūrų. Popiežius projektui pritarė. Mikelandželas pats važiavo į Kararos skaldyklas ir ten praleido 8 mėnesius rinkdamas tinkamus akmens luistus. Pradėjus akmenis iškraudinėti Šv. Petro aikštėje, paaiškėjo, kad nėra Romoje tokios bažnyčios, kurioje galėtų tilpti grandiozinis monumentas. Popiežius numatė, kad kapas turėtų būti Šv. Petro bazilikoje, bet ir ją reikėjo perstatyti. Konkursą dėl naujo Šv. Petro bazilikos projekto laimėjo Bramantė, kuris, anot Ascanio Condivi, visais įmanomais būdais siekė pašalinti Mikelandželą kovoje dėl popiežiaus palankumo. Vieną dieną Mikelandželas ėjo prašyti pinigų iš popiežiaus, bet negalėjo pas jį patekti, todėl marmurą gabenusiems darbininkams atsiskaitė iš savo lėšų. Kitą dieną Mikelandželas pas popiežių nebuvo įleistas rūmų grumo. Supykęs Mikelandželas pasakė grumui: „galite perduoti popiežiui, kad nuo šiol, jei jis norės, tegu manęs ieško kitur“. Menininkas išvyko į Florenciją. Jam pavymui popiežius pasiuntė penkis pasiuntinius su nurodymais jėga grąžinti Mikelandželą į Romą. Tačiau Florencijoje pasiuntiniai nebeturėjo galios. Po to popiežius siuntė į Florenciją laiškus. Po trečio tokio laiško Pjeras Soderinis kreipėsi į Mikelandželą prašydamas taikytis su popiežiumi valstybės interesų labui, nes Julijus II pagrasino Florencijai karu.

Siksto koplyčia. Altorinėje sienoje ir lubose − Mikelandželo freskos

Popiežiaus ir Mikelandželo susitikimas įvyko Bolonijoje, kurią tuomet užėmė Julijaus II karinės pajėgos. Dviejų ambicingų asmenybių susitikimą nuo galimų konfliktų išgelbėjo vienas iš dalyvavusių dvasininkų, kuris bandė nesėkmingai atsiprašyti popiežiaus už Mikelandželą. Julijus II savo rūstybę nukreipė jo atžvilgiu. Susitaikymo vardan Mikelandželas priėmė naują popiežiaus pasiūlymą − sukurti Julijaus II skulptūrą. Tam popiežius skyrė 1000 dukatų. Mikelandželas sukūrė bronzinę popiežiaus skulptūrą per 2 metus gyvendamas Bolonijoje (skulptūra buvo užkelta ant Bolonijos katedros fasado ir jau 1511 m. nuversta užėmus Boloniją priešiškai kariuomenei, o jos likučiai perlydyti į patrankas).

1508 m. Mikelandželas tikėjosi grįžti į Florenciją, bet Julijus II vėl jį iškvietė į Romą. Jis pasiūlė Mikelandželui sukurti freskas Siksto koplyčios lubose. Mikelandželas niekuomet nebuvo dirbęs freskos technika ir tokiame aukštyje (apie 20 m). Siksto koplyčios lubos buvo lenkto profilio, kaip statinės, dėl ko užduotis buvo dar sunkesnė. Savo gyvenimo metu Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad Bramantė pakurstė popiežių šiam projektui, kurio jis esą negalėtų atlikti. Bramantė pasakė popiežiui, kad yra blogas ženklas statyti savo kapą esant gyvam, tačiau žinoma, kad Siksto koplyčios lubų dekoravimą Julijus II planavo jau 1506 m. Nuo 1508 m. iki 1512 m. Mikelandželas koplyčios lubose sukūrė vieną iš pačių žymiausių dailės kūrinių istorijoje − apie 340 figūrų biblijinių istorijų motyvais Žmonijos išganymo tema. Visą tapybos kūrinį Mikelandželas atliko pats vienas. 1509 m. sausio mėn. laiške tėvui jis rašė: „dirbu, kiek begaliu … neturiu nė smulkiausios monetos, iš manęs nėra ką vogti … esu nelaimingas, mano sveikata prastėja būnant čia … tikiuosi, kad Dievas man padės“. Mikelandželas nuolat konfliktavo su Julijumi II, kuris norėjo, kad projektas būtų kuo greičiau baigtas. 1512 m. lapkričio 1 d., Visų Šventųjų dieną, Julijus II jau priiminėjo lankytojus su pilnai atidengtomis ir baigtomis Mikelandželo freskomis. Po keturių mėnesių, 1513 m. vasarį, Julijus II mirė. Sekančius trejus metus Mikelandželas dirbo ties Julijaus II kapo projektu susitaręs su paveldėtojais. Sukūrė vieną garsiausių savo skulptūrų − „Mozę“. Tuo metu kapo kūrimo finansavimas išseko, o naujasis popiežius Leonas X labiau norėjo, kad Mikelandželas dirbtų jam ir jo Medičių giminei.

Mikelandželas ir Medičių popiežiai

Nuo 1515 m. popiežius Leonas X pradėjo spausti Mikelandželą apleisti darbą ties Julijaus II kapo monumentu ir pradėti dirbti jam. 1518 m. Mikelandželas pasirašė kontraktą naujam projektui − Šv. Lauryno bažnyčios fasado sukūrimui Florencijoje. Julijaus II giminės, Urbino hercogai Roverės, protestavo ir kaltino Mikelandželą sutarties nesilaikymu. Mikelandželas dėl popiežių įnorių nebaigė monumento kaip buvo planuota ir nuolat turėjo dėl to aiškintis su Julijaus II Roverių gimine. Šv. Lauryno bažnyčios (kuri buvo beveik asmeninis Medičių giminės mauzoliejus) fasadas buvo dar vienas grandiozinis projektas. „Aš galvoju jį … padaryti architektūros ir skulptūros veidrodžiu visai Italijai“ − rašė Mikelandželas. Jis vėl vyko į Kararos marmuro skaldyklas ieškoti tinkamų akmenų, bet projektas užsibaigė nė neprasidėjęs. Leonas X atšaukė jį dėl lėšų trūkumo. Popiežius pasiūlė kitus projektus − sukurti pomirtinę koplyčią Medičių giminės nariams ir Šv. Lauryno bažnyčios Medičių biblioteką (it. Biblioteca Medicea Laurenziana) Medičių turimai manuskriptų kolekcijai. Šv. Lauryno bažnyčia liko be fasado iki pat šių dienų.

„Mozė“ San Pietro in Vincoli bažnyčioje Romoje

1520 m. prasidėjo Šv. Lauryno bažnyčios Naujosios zakristijos, 1523 m. − bibliotekos statybos. Mirus Leonui X projektus pratęsė kitas Medičių giminės popiežius Klemensas VII. Vienu metu statybose galėjo dalyvauti apie 300 Mikelandželo padėjėjų ir kitų menininkų. Naujojoje zakristijoje buvo planuota sukurti kapų monumentus 4 Medičių giminės nariams, taip pat turėjo būti pavaizduotos keturių Italijos upių alegorinės skulptūros. Projektai nebuvo baigti. Tam sutrukdė politinės aplinkybės. 1527 m. plėšikaujanti Šv. Romos imperijos kariuomenė užėmė Romą. Medičių autoritetas smuko, jie buvo išvyti iš Florencijos, atgaivinta respublikinė santvarka. 1529 m. Florencijos valdžia, supratusi, kad teks atlaikyti imperinių jėgų puolimą, pradėjo miesto įtvirtinimą (popiežius Klemensas VII ir imperatorius Karolis V susitarė Florenciją gražinti Medičiams). Mikelandželas buvo patvirtintas vienu iš 9 respublikos pareigūnų, atsakingų už gynybinių bastionų ir kitokių įtvirtinimų projektavimą, bei įgyvendinimą. Pagrindinis Mikelandželo darbas buvo susijęs su svarbiausios Florencijos tvirtovės San Miniato kalvoje įtvirtinimais. Gynybinių įtvirtinimų klausimais Mikelandželas lankėsi aplinkiniuose Toskanos miestuose, Pizoje ir Feraroje. Trumpai pabuvojo Venecijoje. Spėdamas Florencijos miesto užėmimą, 1530 m. Mikelandželas bėgo iš miesto palikdamas savo postą ir apsistojo Venecijoje. Spėjama, kad Mikelandželas galėjo planuoti išvykimą į Prancūziją. Pagrasinus Florencijos valdžiai, kad su išdavikais susijęs turtas Florencijoje bus konfiskuotas ir parduotas, Mikelandželas grįžo į miestą.

1530 m. rugpjūtį Florencija kapituliavo. Prasidėjo respublikos gynėjų persekiojimas ir teismai. Mikelandželas kurį laiką slėpėsi nuo viešumo, tačiau Klemensas VII nebuvo jam numatęs jokio persekiojimo. Atvirkščiai, jis patvirtino Mikelandželą tolimesniems darbams Šv. Lauryno bažnyčioje ir grąžino buvusį užmokestį (Mikelandželas pažinojo popiežius Leoną X ir Klemensą VII nuo jų vaikystės). Florencijoje buvo įsteigta Florencijos kunigaikštystė, monarchais patvirtinta Medičių giminė. Kunigaikštis Alesandras Medičis organizavo slaptą susidorojimą su savo priešininkais. 1534 m. Mikelandželas paliko Florenciją ir daugiau į ją nebegrįžo. Giorgio Vasari teigimu, Mikelandželas turėjo pagrindo bijoti naujojo Florencijos valdovo. Ascanio Condivi pažymi, kad Mikelandželui pasisekė, kad, kai jo gynėjas Klemensas VII mirė, jis buvo Romoje. Projektus Šv. Lauryno bažnyčioje baigė Mikelandželo mokiniai. Iš Medičių kapų projektų buvo sukurti tik du, palyginus nesvarbiems Medičių šeimos nariams: Lorencui, Urbino hercogui, ir Džuljanui, Nemuro hercogui.

Klemensas VII iniciatyva buvo pakeistas Julijaus II kapo projektas. Pagal naują susitarimą su Urbino hercogais Mikelandželas Julijaus II kapui turėjo sukurti tik 6 skulptūras. Prieš pat mirtį 1534 m. popiežius Klemensas VII užsakė Mikelandželui sukurti „Paskutinio teismo“ freską Siksto koplyčios altoriaus pusės sienoje.

Vėlyvieji metai

1534 m. naujasis popiežius Paulius III pakvietė Mikelandželą dirbti jam. Peržiūrėjęs „Paskutinio teismo“ eskizus popiežius nusprendė, kad dailininkas turi tęsti darbą. Mikelandželas bandė atsisakyti, tuo tik sukeldamas popiežiaus pyktį. „Trisdešimt metų aš laukiau, kad galėčiau tau įsakyti ir dabar tu man atsakai“ − tokia buvo popiežiaus reakcija. Į bandymą pasiteisinti Julijaus II kapo projektu, popiežius reagavo taip: „parodykit man tą sutartį, aš ją nutrauksiu“. Paulius III organizavo sutarties perrašymą su Julijaus II paveldėtojais ir iš 6 statulų jame Mikelandželas turėjo atlikti tris, kitas tris − jo mokiniai. Iki 1541 m. Mikelandželas dirbo ties „Paskutiniojo teismo“ freska, kuri buvo atidengta 1541 m. spalio 29 d. Tuo metu Mikelandželui jau buvo 66 metai. Skulptūrų skaptavimas buvo sunkus darbas, jis dirbdavo lėtai. Pagal paskutinę sutartį ir paskutinį Julijaus II kapo projektą iš Mikelandželo rankų darbo jame teliko tik „Mozė“ − skulptūra, kurią jis sukūrė apie 1515 m. Kitas dvi statulas pagal Mikelandželo dizainą ir visą projektą San Pietro in Vincoli bažnyčioje įgyvendino jo mokiniai.

Mikelandželo kapo monumentas Šv. Kryžiaus bazilikoje, Florencijoje (Giorgio Vasari bendrasis dizainas). Skulptūros, iš kairės: skulptūros, tapybos ir architektūros menų alegorijos, apraudančios mirusį menininką, aukščiau centre − Mikelandželo biustas.

1542 m. popiežius Paulius III pasiūlė Mikelandželui sukurti freskas jo koplyčioje (Cappella Paolina). Darbas ties jomis užtruko ilgai: „Šv Pauliaus atsivertimo“ freska nutapyta iki 1545 m., o „Šv. Petro nukryžiavimo“ − iki 1550 m. Paskutiniai Mikelandželo skulptūros darbai užtruko ir nebuvo baigti: „Florencijos Pieta“ ir „Pieta Rondonini“. Senatvėje Mikelandželas pradėjo kreipti dėmesį į mažiau fizinių pastangų reikalaujančius menus: architektūrą ir poeziją. Nuo 1546 m. Mikelandželas turėjo baigti popiežiaus Pauliaus III giminės Farnezės rūmus. 1546 m. Paulius III patvirtino Mikelandželą vyriausiuoju Šv. Petro bazilikos architektu, kuriuo menininkas išbuvo iki mirties. Tuo metu bazilika vis dar neturėjo kupolo, o jos statybos buvo beveik sustojusios po Bramantės mirties. Mikelandželas paruošė naują bazilikos planą ir suprojektavo kupolą (jis buvo pastatytas jau po Mikelandželo mirties ir šiek tiek pakeistas). Mikelandželas pertvarkė Piazza del Campidoglio aikštę Kapitolijaus kalvoje. Popiežiaus Pijaus IV užsakymu suprojektavo Porta Pia (Pijaus vartai) vartus Romoje (pastatyti 1561-65 m.).

1550 m. pasirodė pirmoji Mikelandželo biografija, kurią parašė Giorgio Vasari. 1553 m. pasirodė antroji, kurią parašė Mikelandželo mokinys Ascanio Condivi. 1563 m. Mikelandželas buvo pakviestas tapti pirmosios Europoje meno akademinės institucijos, įkurtos Florencijoje, globėju. Mikelandželas mirė 1564 m. vasario 18 d. prieš pat savo aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį. Per savo ilgą gyvenimą Mikelandželas dirbo 7 popiežiams, pergyveno didžiuosius geografinius atradimus, reformaciją, 1527 m. Romos užėmimą, aukštojo renesanso idealų žlugimą ir manierizmo įsigalėjimą mene, M. Koperniko heliocentrinės teorijos paskelbimą. Jis nebuvo vedęs ir nesusilaukė žinomų vaikų. Bažnytinė valdžia tikėjosi jį palaidoti Šv. Petro bazilikoje Romoje. Mikelandželo giminės beveik slaptai išgabeno kūną į Florenciją tam, kad išpildytų paskutinį jo norą: „grąžinkite mane į Florenciją, kai aš būsiu miręs, nes negaliu ten grįžti būdamas gyvas“. Mikelandželas buvo palaidotas su drabužiais, batais ir kepure Šv. Kryžiaus bažnyčioje Florencijoje.

Kūryba

Kūrybos apžvalga

Tradiciškai Mikelandželas meno istorijoje nėra laikomas tokiu universaliu kūrėju kaip jo vyresnysis amžininkas Leonardas da Vinčis, tačiau Mikelandželo visapusiškumas irgi įspūdingas. Jo darbai net trijose meno srityse: tapyboje, skulptūroje ir architektūroje, vertinami vienais žinomiausių ir reikšmingiausių Vakarų kultūros istorijoje. Freskos, kuriomis jis išdekoravo Siksto koplyčios Romoje lubas, yra laikomos vienu iškiliausių vaizduojamojo meno pasiekimų istorijoje. Pats Mikelandželas pirmiausia save laikė skulptoriumi ir daugelio menotyrininkų įvardijamas talentingiausiu, kada nors gyvenusiu, skulptoriumi. Tarp žymiausių jo skulptūrų: „Pietos“, „Dovydo“ ir „Mozės“ statulos.

Mikelandželas laikomas nepralenktu nuogo vyriško kūno vaizdavime. Savo moterų vaizdiniams Mikelandželas naudodavo vyriškus modelius. Kaip niekas kitas, Mikelandželas savo tapyboje ir skulptūroje įkūnijo tai, kas įvardijama „didingumu“, „didybe“ (terribilita). Jo freskų herojai spinduliuoja antžmogiška dvasine ir kūniška jėga. Tuo pasireiškia dailininko humanizmas, dėmesys žmogui ir jo išgyvenimams. Mikelandželas meno prasmę matė žmogaus vaizdavime. Apie peizažus jis sakė, kad juos reikėtų užmiršti, kad jie yra „žaidimai vaikams ir neišsilavinusiems žmonėms“. Savo mene dailininkas nedarė nuolaidų pats sau. Anot jo, lengvesnė aliejinė tapyba tinkama „moterims ir tinginiams“.

Mikelandželo pasiekimus ir novatoriškumą architektūroje labai vertino amžininkai. Tarp jo pasiekimų šioje srityje yra Medičių koplyčios ir Lauryno bibliotekos projektai Florencijoje, kuriais Mikelandželas pradėjo manieristinę stilistiką architektūroje. Jis daug metų buvo Šv. Petro bažnyčios Romoje vyriausiuoju architektu. Mikelandželas buvo talentingu poetu, kūrė eilėraščius ir apie 300 iš jų išliko. Jo sonetai ir kiti eilėraščiai buvo išleisti tik po mirties.

Žymiausi kūriniai

• „Pieta“ – skulptūrinė kompozicija (yra Šv. Petro bazilikoje Romoje, sukurta 1498−1499);
• „Dovydas“, 5,17 m aukščio skulptūra (Akademijos galerijoje Florencijoje, 1501−1504);
• „Doni Tondo“ − vienintelis baigtas paveikslas, 120 cm skersmens (Uficių galerijoje Florencijoje, 1506–1508);
• Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos istorijų motyvais (Siksto koplyčioje Romoje, 1508–1512);
• Popiežiaus Julijaus II antkapio monumentas su pranašu Moze (San Pietro in Vincoli bažnyčioje Romoje, 1513−1547);
• Biblioteca Medicea Laurenziana prie Šv. Lauryno bazilikos (1523−1525 m. projektas);
• Lorenco Medičio, Urbino hercogo, ir Džuljano Medičio, Nemuro hercogo, antkapiai (Medičių koplyčiose Florencijoje, 1524–1534);
• „Paskutinio teismo“ freska (Siksto koplyčioje Romoje, 1534–1541);
• Šv. Petro bazilikos kupolo pagrindinis dizainas (1547 m. projektas).

Skulptūra

„Pieta“

„Pieta“ Šv. Petro bazilikoje Romoje

„Pieta“ − marmuro skulptūrinė kompozicija, atlikta 1498−1499 m. Tai buvo pirmasis kūrinys, kuris išgarsino Mikelandželą. Mikelandželas pats keliavo į Kararos marmuro skaldyklas tam, kad parinktų skulptūrai tinkamą akmens luitą. Užsakymo sutartis sudaryta 1498 m. rugpjūčio 27 d. Projektui įgyvendinti Mikelandželas įkūrė savą dirbtuvę ir samdė pagalbininkus. Užsakymas nebuvo tradicinis Italijoje, bent jau ne skulptūros formoje. Tai aiškinama tuo, kad užsakovas buvo prancūzų kardinolas. Mikelandželas turėjo pavaizduoti Mergelę Mariją, sėdinčią su nuo kryžiaus nuimtu Kristumi ant kelių ir žiūrinčią į mirusį sūnų. Pastaroji aplinkybė lėmė, kad Marijos figūra yra didelė skulptūroje. Abi figūros turėjo būti natūralaus dydžio, tačiau, jei pavaizduoti Mariją stovinčią, jos ūgis siektų 2 metrus. Kitas skulptūros bruožas yra tas, kad Marija vaizduojama kur kas jaunesnė, nei turėtų būti. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Mikelandželas galbūt norėjo tuo pagerbti savo anksti mirusią motiną. Pats Mikelandželas Marijos jaunumą paaiškino taip − esą tuo pabrėžė Marijos nekaltumo idėją.

„Pieta“ yra Šv. Petro bazilikoje Romoje ir laikoma vienu garsiausių skulptūros kūrinių pasaulyje. Užsakovas kardinolas Jean Bilhères de Lagraulas taip jos ir nepamatė, nes mirė atlikimo metu. Statula yra vienintelis Mikelandželo kūrinys ant kurio jis pasirašė. Giorgio Vasari apibūdino ją tokiais žodžiais: „tikriausias stebuklas, kad akmuo, beformis iš pradžių, galėjo įgyti tokią formą, kurią Gamta retai sugeba atkartoti kūne.“ 1972 m. geologas puolė „Pietą“ su plaktuku ir nuskėlė kai kurias statulos dalis. Lankytojai puolė rinkti atskilusius gabaliukus. Marijos nosį teko restauruoti atskeliant gabaliuką marmuro iš statulos nugaros pusės. Po šio vandalizmo „Pieta“ buvo uždengta nepramušamu ir neperšaunamu stiklu. Briugės Dievo Motinos bažnyčioje „Briugės Madonos“ skulptūra irgi buvo uždengta.

„Dovydas“

„Dovydas“ statula sukurta 1501–1504 m. 5,17 metro aukščio marmurinė statula iš pradžių buvo skirta Santa Maria del Fiore katedros vienam kontraforsui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad apie 6 tonas sveriančio kūrinio ten neišeis užkelti. Iš žymių Florencijos menininkų sudaryta komisija sprendė dėl jos pastatymo vietos ir priėmė Mikelandželo siūlytąjį variantą − prieš Sinjoros rūmų įėjimą. Dovydas nuo seno buvo Florencijos respublikos nepriklausomybės ir savarankiškumo simbolis. Savas Dovydo statulas sukūrė Donatelas ir Andrea del Verrocchio. Skirtingai nuo minėtų meistrų darbų, Mikelandželas Dovydą pavaizdavo ne nugalėjusį Galijotą, o tik besiruošiantį kovai. Jo rankų plaštakos pavaizduotos neproporcingai didesnės − simbolizuoja tvirtumą. Susikaupęs žvilgsnis rodo susitelkimą kovai. Pačia sava poza prieš Florencijos vyriausybės rūmus „Dovydas“ tarsi simbolizavo respublikos tvirtybę ir charakterį.

Marmuro luistas, iš kurio nukaltas „Dovydas“, buvo atgabentas į Florenciją anksčiau ir buvo kaltas ankstesnio menininko Agostino di Duccio, kuris 1464 m. nesėkmingai bandė statulai iškalti tarpą tarp kojų. Luistas buvo laikomas sugadintu, kol Santa Maria del Fiore menininkų komisijai jo neskyrė Mikelandželui. Mikelandželas darbą pradėjo 1501 m. rugsėjo 13 d. Žinoma, kad jis darė eskizus ir vaško figūrėles tam, kad nustatytų, ką galima sukurti iš luisto, praminto „Milžinu“ (il Gigante). Statulos kūrimo metu Mikelandželas tapo vienu geriausiai apmokamų menininkų Italijoje. Jis tapo pirmuoju menininku, kuris buvo vertinamas savo kūriniais pralenkęs tuo metu tobuliausiu laikytą antikinį meną. Giorgio Vasari taip rašė apie statulą: „iš tiesų, tam, kas matė šią skulptūrą, nebėra reikalo matyti kitas skulptūras, sukurtas šiais ar kitais laikais, nesvarbu kokio menininko.“

Statulos gabenimas nuo Santa Maria del Fiore katedros iki Sinjoros rūmų užtruko tris dienas, teko platinti vienerius miesto vartus. Pati statula gabenimo metu buvo apmėtyta akmenimis. Spėjama, kad tai galėjo padaryti nepatenkinti Medičių šalininkai. 1873 m. statula buvo perkelta į specialiai jai paruoštą patalpą Florencijos akademijos galerijoje. 1910 m. Sinjoros aikštėje, buvusioje originalioje vietoje pastatyta kopija. Kita „Dovydo“ kopija pastatyta ant virš Florencijos iškylančių kalvų, Mikelandželo aikštėje. Iškart po „Dovydo“ statulos nukalimo Mikelandželas buvo sukūręs jos bronzinę kopiją, kuri buvo išsiųsta į Prancūziją. Šio darbo likimas nežinomas.

Julijaus II kapas

Julijaus II kapo monumentas San Pietro in Vincoli bažnyčioje Romoje

Julijaus II kapo projektas tapo svarbiausiu ir ilgiausiai užtrukusiu Mikelandželo kūrybiniu projektu. Suplanuotas su daugiau nei 40 žmogaus dydžio ar didesnių statulų ir pradėtas 1506 m., projektas buvo įgyvendintas 1547 m. vos su 3 Mikelandželo statulomis. Iš pradžių planuotas Šv. Petro bazilikoje kapo monumentas yra kur kas kuklesnėje Romos San Pietro in Vincoli bažnyčioje. Pats popiežius Julijus II taip ir liko palaidotas Šv. Petro bazilikoje be jam sukurto Mikelandželo kapo monumento.

Mikelandželas skulptūrinį projektą pradėjo įgyvendinti 1506 m. rinkdamas marmuro blokus Kararoje. Tačiau realūs darbai prasidėjo tik po Siksto koplyčios lubų freskų nutapymo ir Julijaus II mirties 1513 m. Tikriausiai pagrindine užlaikymo priežastimi įvardijamas lėšų trūkumas. Julijus II vykdė aktyvias karines kampanijas savo gyvenimo metu. Iš kitos pusės, Bramantė norėjo atitraukti popiežių nuo šio projekto tam, kad liktų daugiau pinigų Šv. Petro bazilikos statyboms. Pirmąsias skulptūras Mikelandželas sukūrė 1513-1516 m. laikotarpiu. Tai buvo „Mozė“ ir dvi vergų skulptūros: „Maištaujantis vergas“ ir „Mirštantis vergas“. Vėliau, sumažėjus projekto finansavimui ir, atitinkamai, jo matmenims, abi vergų figūros buvo atmestos dėl to, kad buvo per didelės (liko nebaigtos, dabar abi yra saugomos Luvre).

Prie projekto įgyvendinimo Mikelandželas grįžo 1520-1523 m. sukurdamas 4 nebaigtas vergų skulptūras. Šių skulptūrų neužbaigtumas buvo paliktas sąmoningai. Yra versija, kad Mikelandželas galėjo jas būti numatęs kaip Šv. Lauryno bazilikos fasado dalį. Dabar šios skulptūros: „Jaunas vergas“, „Pabundantis vergas“, „Vergas Atlantas“ ir „Barzdotas vergas“ yra eksponuojamos Florencijos akademijos galerijoje. Ši skulptūrų serija populiariai vadinama „Kaliniais“ arba „Išsilaisvinančiais vergais“, nes vergų figūros atrodo tarsi išsilaisvinančios iš akmens. Apie 1532-1534 m. sukurtas „Pergalės genijus“ (kitaip „Pergalė“, dabar Vekjo rūmuose Florencijoje) − statula, kuri irgi iš dalies siejama su Šv. Lauryno bazilikos fasadu.

Tik 1542-1545 m. laikotarpiu Mikelandželas sukūrė paskutines skulptūras paskutiniam projekto variantui San Pietro in Vincoli bažnyčioje Romoje, kurį sudarė 3 skulptūros. Prie „Mozės“ statulos Mikelandželas suprojektavo „Rašelės“ ir „Lijos“ statulas, kurios yra Mozei iš dešinės ir kairės atitinkamai. Jas daugiausia atliko Mikelandželo mokinys Raffaello da Montelupo. Kapo bendrasis dizainas su papildomomis statulomis buvo baigtas apie 1547 m. Mikelandželo mokinių. Taip baigėsi didžiausias Mikelandželo gyvenimo projektas, Ascanio Condivi biografijoje pavadintas „Kapo tragedija“.

• 
  „Maištaujantis vergas“
• 
  „Barzdotas vergas“
• 
  „Pabundantis vergas“
• 
  „Pergalės genijus“

Kitos skulptūros

Iš ankstyviausių Mikelandželo skulptūrų yra maži bareljefai „Madona prie laiptų“ ir „Kentaurų mūšis“ (abu Buonaročio name Florencijoje). Fauno statulos, kuri buvo sukurta Lorenco Medičio sode apie 1491 m., likimas nežinomas. Apie 1493−1494 m. Bolonijoje Mikelandželas nukalė 3 statulas Šv. Dominyko relikvijų arkoje San Domenico (Šv. Dominyko) bažnyčioje − Šv. Petronijo, Šv. Proklo ir angelo. Tuo pat metu Bolonijoje Mikelandželas iškalė Herkulio statulą, kuri buvo Strozzi giminės rūmuose Florencijoje iki 1529 m., kai Strozzi ją padovanojo Prancūzijos karaliui. Tolesnis šios statulos likimas nežinomas. 1501−1504 m. laikotarpiu, dar prieš pradedant kurti „Dovydo“ statulą, Mikelandželas priėmė užsakymą sukurti skulptūras Sienos katedroje Piccolomini šeimos altoriui. Jis sukūrė 4 statulas − Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Pijaus ir Šv. Grigaliaus. Mikelandželas, spėjama, beveik nepridėjo prie jų rankos. Jas nukalė dirbtuvių pameistriai.

Vienu svarbiausių Mikelandželo darbų buvo „Briugės Madona“ (Dievo Motinos bažnyčioje Briugėje). Spėjama, kad ji irgi buvo skirta Sienos katedrai, tačiau ten niekuomet nepakliuvo. Ją vėliau įsigijo Nyderlandų pirkliai už maždaug 4000 florinų Florencijoje. Ji tapo vienintele žinoma Mikelandželo skulptūra, parduota į užsienį jam gyvam esant. Statulos sukūrimo aplinkybės neaiškios. Dėl vaizduojamos Madonos jaunumo, ji greičiausiai buvo kurta iškart po „Pietos“. 1503-1506 m. laikotarpiu Florencijoje Mikelandželas atliko 2 mažus, apskritos formos bareljefinius tondus: „Tondo Pitti“ (Bardželo muziejuje) ir „Taddei Tondo“ (Karališkojoje menų akademijoje Londone). Tikriausiai nuo jų ima pradžią Mikelandželo pomėgis vaizduoti nebaigtas skulptūras, iš grubaus neapdoroto akmens išnyrančias figūras. Apie 1504-05 m. Mikelandželas buvo sutaręs su Santa Maria del Fiore katedros menininkų komisija, kad sukurs 12-os apaštalų statulas. Dėl finansavimo trūkumo iš šio projekto tebuvo sukurta viena ir nebaigta Šv. Mato skulptūra (dabar saugoma Florencijos Akademijos galerijoje)

Lorenco Medičio kapo skulptūra „Rytas“

1514 m. buvo užsakyta Kristaus Išganytojo skulptūra. Joje Mikelandželas turėjo pavaizduoti nuogą Kristų su kryžiumi. Darbo metu marmuro luiste buvo rasta juodo akmens gija, dėl ko pirmosios skulptūros variantas buvo nebaigtas. Iš kito marmuro luisto statula buvo nukalta Florencijoje ir pasiųsta į Romą 1521 m., kur jos tolimesnį poliravimą ir užbaigimą organizavo Sebastiano del Piombo, kurio žodžiais, Kristaus keliai vieni vertesni už viską, kas yra Romoje. Ši statula vadinama „Minervos Kristumi“ ir yra Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. Pačioje skulptūroje jaučiamas kitų skulptorių darbas. Vėliau Kristaus nuogumas buvo pridengtas bronzine drapiruotę vaizduojančia detale. Apie 1530 m. buvo atlikta Dovydo (arba Apolono) statula, apie 1538 m. − Bruto biustas (abi skulptūros yra Bardželo muziejuje). Apie 1534 m. atlikta skulptūra „Susirietęs berniukas“ (Ermitaže), kuri galėjo būti skirta Julijaus II kapui

Nuo 1520 m. Mikelandželas buvo užimtas Naujosios zakristijos Šv. Lauryno bažnyčioje Medičių kapų projektu. Kompozicinėje schemoje turėjo būti 4 Medičių giminės narių kapai su kiekvieno statula ir po dvi alegorines statulas iš šonų. Dar buvo sumanytos 4 Italijos upių alegorinės skulptūros. Istorinės aplinkybės lėmė, kad bene garsiausias Medičių šeimos atstovas Lorencas Medičis Puikusis liko be Mikelandželo jam kurto kapo, kaip ir kitas žymus Medičių atstovas, Lorenco brolis Džuljanas. Po Florencijos kapituliacijos 1530 m. Mikelandželas skubiai nukalė statulas jau pradėtiems 2 kapų projektams: Lorenco Medičio, Urbino hercogo, ir Džuljano Medičio, Nemuro hercogo, dirbdamas „labiau iš baimės, nei iš meilės“. Garsiosios alegorinės skulptūros: „Naktis“ ir „Diena“, „Rytas“ ir „Vakaras“, ir kiti kapų kompoziniai elementai, buvo baigti, nupoliruoti ir pastatyti į vietą Mikelandželo mokinių. Šios statulos yra atskirame Medičių koplyčių muziejuje prie Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje. Jų kopijos, kartu su „Dovydo“ kopija, yra Mikelandželo aikštėje, ant virš Florencijos iškilusių kalvų.

Ties paskutinėmis savo statulomis Mikelandželas dirbo ilgai ir abiejų nebaigė. „Florencijos Pieta“ buvo pradėta apie 1547 m. ir buvo skirta, tikriausiai, Mikelandželo nuosavam kapui. Vienu metu nepatenkintas Mikelandželas bandė ją sunaikinti, jis nudaužė Kristaus ranką ir koją. Skulptūrą išgelbėjo jo mokiniai. Vėliau jie atstatė Kristaus ranką (Kristus liko be kojos), bei baigė figūrą Kristui iš dešinės. Skulptūros, tikėtina, Nikodemo figūroje, virš Kristaus iškylančioje ir jį prilaikančioje, atpažįstamas paties Mikelandželo autoportretas (ši skulptūra yra Santa Maria del Fiore muziejuje Florencijoje). Paskutinės skulptūros „Pieta Rondonini“ Mikelandželas irgi nebaigė. Jis ja buvo nuolat nepatenkintas ir kalė tol, kol iš pačių figūrų beveik nieko nebeliko (ši skulptūra yra Sforcų pilyje Milane). Anksčiau Mikelandželui priskirta skulptūra „Palestrinos Pieta“ (Florencijos Akademijos galerijoje) dabar priskiriama kitiems autoriams.

• 
  „Briugės Madona“
• 
  „Taddei Tondo“
• 
  „Minervos Kristus“
• 
  „Florencijos Pieta“

Tapyba

Siksto koplyčios lubų freskos

Siksto koplyčios lubų freskos, atliktos Mikelandželo 1508−1512 m. laikotarpiu, meno istorijoje vertinamos vienu iš pačių iškiliausių vaizduojamosios dailės pasiekimų. Pradžioje popiežius Julijus II norėjo, kad lubose būtų pavaizduoti 12 apaštalų, kurie susietų popiežių misiją su anksčiau atliktais darbais Mozės ir Kristaus gyvenimo temomis. Mikelandželas pasiūlė savąją lubų kompozicinę temą − Pasaulio sukūrimą, žmogaus nuodėmės ir žmonijos išganymą per Jėzų Kristų.

„Adomo sutvėrimas“ − pati garsiausia Siksto koplyčios lubų freska

Mikelandželo temos nekartoja anksčiau atliktų Perudžino, Girlandajo, Botičelio ir kitų dailininkų darbų. Lubose trys freskos skirtos Pasaulio sukūrimo temai, trys (centrinės) − Adomo ir Ievos sukūrimui bei žmogaus nuopoliui, o dar trys − Nojaus istorijų temai. Šias freskas supa judaizmo pranašų ir antikinių sibilių, išpranašavusių Jėzaus Kristaus atėjimą, portretai. Visas scenas rėmina iliuzinė architektūrinė aplinka (pačios lubos yra lenkto profilio formos). Liunetėse ir trikampėse freskose Mikelandželas pavaizdavo Kristaus protėvius, kaip jie išvardyti Biblijoje. Freskose yra ne mažiau garsios nuogos vyriškos figūros − ignudi.

Išgirdę apie šį užsakymą, Mikelandželo giminaičiai ir draugai menininkai organizavo kelionę iš Florencijos, kad jam padėtų, nes iki tol Mikelandželas nebuvo dirbęs freskos technika. Po kelių savaičių, pamatęs, kaip jie dirba, Mikelandželas atsisakė jų paslaugų. Šie grįžo į Florenciją „didžiai gėdingai“. Mikelanželas nusprendė atlikti freskas vienas ir netgi pats maišė dažus. Pats suprojektavo pastolių konstrukciją nepatenkintas Bramantės sprendimu. Sunkus darbas paveikė Mikelandželo sveikatą: regėjimą negrįžtamai ir laikyseną keletą metų po to. Freskos tapo Mikelandželo asmenybės ir jo kūrybos didumo įkūnijimu, nors pats Mikelandželas laikė save skulptoriumi. „Adomo sutvėrimas“ tapo vienu žinomiausių Vakarų kultūros vaizdinių. Freskų figūrų vaizdavimas: ignudi, sibilės ir pranašai − įkvėpė vėlesnių menininkų kartas.

„Paskutinis teismas“

„Paskutinio teismo“ freską Siksto koplyčios altorinėje sienoje Mikelandželas kūrė 1536−1541 m. Menininkui tuo metu jau buvo daugiau kaip 60 metų. Freska nebeturi aukšto patoso, būdingo šalia esančioms lubų freskoms. Joje Mikelandželas buvo užsakytas pavaizduoti Paskutiniojo teismo dieną − mirusiųjų prikėlimą ir visų žmonių paskutinį teismą. Tai didžiausia Mikelandželo vienos temos freska. „Paskutinio teismo“ nuotaika niūri ir pesimistinė. Freskos centre vaiduojamo Jėzaus Kristaus dešinės rankos mostas griežtas ir negailestingas. Kūrinys įtakotas prieštaringų to meto krikščioniškojo pasaulio realijų: Romos miesto užėmimo 1527 m., reformacijos ir M. Koperniko heliocentrinės teorijos.

„Paskutiniojo teismo“ figūra. Šv. Baltramiejus su nudirta oda ir peiliu

Freskos centre vaizduojamas Kristus (jo figūra modeliuota pagal antikinę skulptūrą „Belvederio Apolonas“), o aplink jį sukasi pasaulis. Iš už Kristaus sklindanti šviesa panaši į Saulės. Tuo Mikelandželas tarsi nori pabrėžti, kad nors visatos centre yra Saulė, vis dėlto tikrasis centras yra Dievas. Šalia esantis Šv. Baltramiejus laiko jo nukankinimo simbolį − nudirtą odą, kurioje galima pažinti Mikelandželo autoportretą. Tai gali būti susiję su neoplatonizmo idėja, kad miręs žmogus išsivaduoja iš savo žemiškojo pavidalo ir išlaisvina savo tikrąją dvasią. Mikelandželo Šv. Baltramiejus − galiūnas, kurio figūra modeliuota pagal kitą antikinę skulptūrą, „Belvederio torsą“. „Paskutinis teismas“ baigia freskų ciklą Siksto koplyčioje − virš paskutinę pasaulio dieną vaizduojančios scenos yra lubose tapytas pranašas Jona (atgimimo simbolis), žvelgiantis į kuriantį pasaulį Dievą.

Freska sulaukė nevienareikšmio vertinimo. Menininkai gyrė jos meninę vertę ir gynė manieristinę stilistiką. Katalikų dvasininkai baisėjosi Siksto koplyčioje vaizduojamais neprideramais nuogais kūnais. Mantujos pasiuntinys Vatikane Sernini ir kardinolas Carafa tarp dvasininkų organizavo akciją ir siekė, kad tapyba būtų sunaikinta. Popiežius Paulius III palaikė menininką. Prasidėjus kontrreformacijai, po Mikelandželo mirties, pagal Tridento susirinkimo reikalavimus freskos nuogybes tapytomis drabužių detalėmis padengė dailininkas Daniele da Volterra. Vėliau buvo planuojama freską apskritai sunaikinti. „Paskutinį teismą“ išgelbėjo Romos Šv. Luko menininkų gildijos kreipimasis į popiežių.

Kiti tapybos darbai

Mikelandželas visuomet save laikė pirmiausia skulptoriumi, o ne tapytoju. Minima, kad besimokydamas pas Domeniką Girlandają, Mikelandželas sukūrė Šv. Antano kankinimų paveikslą pagal Nyderlandų meno graviūrą. (JAV Kimberlio meno muziejus nurodo turintis originalą). Ankstyviausias tapybos darbas, kuris priskiriamas Mikelandželui, yra „Mančesterio Madona“, sukurta apie 1497 m. Maždaug 1501−1502 m. kurtas „Guldymas į karstą“ − vėlgi nebaigtas darbas, tikriausiai skirtas Šv. Augustino bažnyčiai Romoje. Abu šie darbai ant medžio plokščių dabar yra saugomi Nacionalinėje Londono galerijoje. Vienintelis baigtas ir dokumentuotas paveikslas yra „Doni Tondo“ (arba „Šv. Šeima“), Mikelandželas jį nutapė apie 1506-1508 m. Florencijoje pirklio Agnolo Doni ir jo žmonos Maddalena Strozzi užsakymu. Manoma, kad šio darbo rėmą irgi projektavo Mikelandželas.

„Doni Tondo“ arba „Šv. Šeima“

1505−1506 m. Mikelandželas dirbo Sinjoros rūmuose pagal valstybinį užsakymą. Jis freskoje turėjo pavaizduoti vieną Florencijos istorinių epizodų − Kašinos mūšį. Tačiau darbas taip ir liko paruošiamajame kartone. Kartu su Leonardo, tuo pat metu ir toje pat salėje atliktu, „Angjario mūšio“ kartonu, „Kašinos mūšis“ buvo vienas reikšmingiausių italų renesanso kūrinių, iš kurio mokėsi daugybė Florencijos menininkų. 1512 m. politinio perversmo suirutės metu kartonas buvo supjaustytas ir vėliau pražuvo. Giorgio Vasari liudijimu, kartoną esą supjaustė Baccio Bandinelli (vėliau Bandinelli konkuravo su Mikelandželu Florencijoje). Išliko keletas kopijų. Kartone buvo pavaizduotos Mikelandželui būdingos nuogos, raumeningos figūros besimaudančių karių, kurie išgirsta trimitų šaukimą į mūšį.

1529 m. Mikelandželas pabuvojo Feraroje. Prieš išleisdamas Mikelandželą Feraros kunigaikštis paprašė jam sukurti kokį nors darbą. Spėjama, kad šis darbas buvo paveikslas „Leda ir gulbinas“. Paveikslas niekuomet taip ir neatiteko Feraros kunigaikščiui. Pasišaipęs dėl kunigaikščio pasiuntinio meno neišmanymo, Mikelandželas Florencijoje jį išvarė iš dirbtuvių. Vėliau paveikslas atiteko vienam Mikelandželo padėjėjui ir buvo perkeltas į Prancūziją, kur apie 1540 m. pateko į Prancūzijos karaliaus kolekciją Fontenblo pilyje. Paveikslas minimas iki Liudviko XIII laikų, o tada vienas ministras įsakė dėl nepadorumo jį sunaikinti. Spėjama, kad šis įsakymas nebuvo tinkamai įgyvendintas, bet paveikslas jau tuo metu buvo labai pažeistas ir neilgai trukus jokių žinių apie jį neliko (kopija saugoma Nacionalinėje Londono galerijoje, tačiau, spėjama, yra netiksli).

Paskutiniai Mikelandželo tapybos darbai buvo dvi freskos Vatikano Pauliaus koplyčioje (Cappella Paolina). Jas užsakė popiežius Paulius III savo asmeninei koplyčiai. „Šv. Pauliaus atsivertimas“ buvo sukurtas 1542−1545 m., „Šv. Petro nukryžiavimas“ 1546−1550 m. Mikelandželas freskose sutelkė dėmesį į veikėjų veidų išraiškos vaizdavimą. Freskos, tiek amžininkų, tiek vėlesnių vertintojų manymu yra Mikelandželo nesėkmė. Jas visiškai nustelbia freskos Siksto koplyčioje (ture po Vatikano muziejus Siksto koplyčia yra po Pauliaus koplyčios).

• 
  „Guldymas į karstą“, priskiriamas
• 
  „Kašinos mūšis“, kopija
• 
  „Šv. Pauliaus atsivertimas“
• 
  „Šv. Petro nukryžiavimas“

Architektūra

Pirmasis Mikelandželo architektūrinis darbas, Šv. Lauryno bazilikos Florencijoje fasadas, buvo užsakytas 1518 m. popiežiaus Leono X. Fasadas taip niekuomet ir nebuvo pastatytas, išliko tik Mikelandželo projekto eskizai. 1520 m. pradėta statyti Naujoji zakristija, o 1526 m. − Lauryno biblioteka prie tos pačios bazilikos. Šiuos Mikelandželo darbus labai vertino Giorgio Vasari. Anot jo, Mikelandželas nutiesė kelią, kuriuo turėtų sekti ateities architektai. Didžiausių naujovių Mikelandželas pritaikė kurdamas Lauryno bibliotekos vestibiulio dizainą, vestibiulis buvo baigtas jam prižiūrint. Pati biblioteka buvo baigta gerokai vėliau Mikelandželo mokinių. Didelis dėmesys buvo skirtas bibliotekos laiptams. Šiuo metu Lauryno biblioteka vertinama kaip vienas pirmųjų ir ryškiausių manierizmo architektūros pavyzdžių.

Paskutinius 30 savo gyvenimo metų Mikelandželas daugiausia skyrė architektūrai. 1537-1539 m. jis suprojektavo Kampidoljo aikštės (it. Piazza del Campidoglio) Romoje pertvarkos darbus (jiems baigti prireikė dar apie 100 metų), susijusius su antikine raito Marko Aurelijaus statula. Po Antonio da Sangallo (jaunesniojo) mirties 1546 m. Mikelandželas baigė statyti Farnezės rūmus. Be to, nuo 1546 m. jis buvo patvirtintas Šv. Petro bazilikos architektu ir iki 1561 m. sukūrė bazilikos kupolo modelį (pastatytas šiek tiek aukštesnis ir pakeistas 1590 m.). Grįžo prie Bramantės pirminio taisyklingo kryžiaus bazilikos plano varianto (vėlesni architektai vėl grąžino lotyniško kryžiaus planą). Vėliausiais savo metais Mikelandželas sukūrė Romos Pijaus vartus (Porta Pia), pertvarkė buvusias Diokletiano pirtis į Santa Maria degli Angeli e dei Martiri bažnyčios dalis. Kūrė Sforcų koplyčią Santa Maria Maggiore bažnyčioje. Mikelandželo dizainas buvo ir vertinamas, ir jam buvo priešinamasi dėl klasikinių architektūros formų iškraipymo.

• 
  Lauryno bibliotekos vestibiulio laiptų planas
• 
  Lauryno bibliotekos vestibiulis
• 
  Kampidoljo aikštė su raito Marko Aurelijaus statula (antikinės kopija)
• 
  Porta Pia vartai, miesto pusės fasadas

Mikelandželo biografai

Mikelandželas tapo geriausiai aprašytu XVI a. menininku. Jau Mikelandželo gyvenimo metu apie jį buvo parašytos dvi biografijos. Pirmąją 1552 m. išleido Mikelandželo mokinys, dailininkas ir architektas Giorgio Vasari. Būdingai sau, Giorgio Vasari pripildė biografiją įvairių anekdotų, bei neslėpė nuosavos pozicijos meno vertinimo klausimais. Giorgio Vasari buvo asmeniškai gerai pažįstamas su Mikelandželu, tačiau jo biografija daugiausia sudaryta iš to, ką Vasari girdėjo iš kitų liudininkų. Mikelandželas palankiai vertino Giorgio Vasari darbą, tačiau, matyt, norėjo patikslinti kai kurias detales. Jis asmeniniu biografu pasirinko kitą savo mokinį, skulptorių Ascanio Condivi. Skirtingai nuo Giorgio Vasari, Ascanio Condivi nebuvo gabiu menininku (pasakojama, kad Mikelandželas beviltiškai jį bandė išmokyti piešti). Ascanio Condivi, taip pat, neturėjo tokio meninių pažinčių rato kaip Giorgio Vasari ir susipažinimo su bendrąja Italijos renesanso kultūra.

1553 m. pasirodžiusią Ascanio Condivi biografiją kai kurie tyrinėtojai linkę vertinti beveik paties Mikelandželo autobiografija. Ascanio Condivi biografijoje, beveik tikra, kad daugelis pasakojamų faktų yra paties Mikelandželo pateikti, todėl ši biografija yra kitų knygų apie Mikelandželą pagrindas. Mikelandželas siekė labiau knygoje išaiškinti kai kuriuos gyvenimo epizodus ir apginti save. Tai apėmė kažkelintą jo santykių su Bramante paaiškinimą ar epizodą, kuriame jis popiežiaus Julijaus II pasiuntinius pasiuntė į pragarą kartu su popiežiumi. Yra neminimi ryšiai su Medičių varžovais − Strozzi gimine (pvz., apie „Doni Tondo“, kuris buvo skirtas Strozzi, biografijoje užsiminta vienu sakiniu, neminint pačių Strozzi). Daugelį faktų, išdėstytų Ascanio Condivi biografijoje, į savo patikslintą 1568 m. biografiją įtraukė Giorgio Vasari. Taip pat, jis į savo knygą įtraukė kai kurias mintis, kuriomis dėstė nuomonę, kad Mikelandželo kūryba savo didumu turėjo destrukcinį poveikį kitų menininkų talentams (ši biografija išleista jau po Mikelandželo mirties).

Mikelandželas ir kiti menininkai

Mikelandželo ryšiai savo gyvenimo meto menininkais nebuvo patys geriausi. Juos temdė paties Mikelandželo nesugyvenamas charakteris, ypač aukšti reikalavimai kitų menininkų kūrybai ir kitų menininkų pavydas. Florencijoje buvo gerai žinomas menininko nepalankumas Leonardui da Vinčiui. Mikelanželas pavadino netikusiu menininku Pietrą Perudžiną. Dėl ko abu teisėsi. 1504 m. Florencijos menininkų komisija balsavo už Mikelandželo „Dovydo“ statulos pastatymo vietos variantą. Leonardas da Vinčis ir Perudžinas balsavo ne už Mikelandželo siūlytąjį. Mikelandželas, tikėtina, tame įžvelgė ne menininkų estetinius sumetimus, o asmeninio nepalankumo pasireiškimą. Kiek vėliau Mikelandželas ir Leonardas dirbo vienoje Sinjoros rūmų salėje konkuruodami vienas su kitu meistriškumu. Dviejų, vienų iškiliausių visų laikų, menininkų susitikimas vienoje siauroje Florencijos gatvelėje baigėsi abipusiais užgauliojimais.

„Prakeiktoji siela“, Mikelandželo piešinys (apie 1525, Uficių galerija, Florencija)

Romoje Mikelandželas nesutarė su architektu Bramante. Kaip ir Mikelandželas, Bramantė buvo pripažintas savo srities meistras Italijoje. Abu menininkai konkuravo dėl popiežiaus Julijaus II dėmesio ir svarbiausios vietos šalia jo. Bramantė buvo laimėjęs konkursą dėl Šv. Petro bazilikos projekto nukonkuruodamas Mikelandželo draugą Giuliano da Sangallo. Mikelandželas buvo įsitikinęs, kad Bramantė, susimokęs su savo draugu Rafaeliu, bandė jį sumenkinti ir priversti palikti Romą. Tai susiję su tuo, kad Bramantė pasiūlė popiežiui pavesti freskas Siksto koplyčios lubose atlikti Mikelandželui. Tuo metu Romoje neprilygstamu freskų meistru buvo laikomas Rafaelis, o Mikelandželas niekuomet nedirbo prieš tai freskos technika. Mikelandželo supratimu, Bramantė ir Rafaelis tikėjosi, kad šio užsakymo teks jam atsisakyti, o jeigu ir neatsisakys, vis tiek nesugebės jo atlikti. Atidengus pusę Siksto koplyčios lubų freskų, Mikelandželas susilaukė daug pagyrimų iš popiežiaus. Bramantė, labai pagyręs freskas, kartu pasiūlė, kad likusią dalį lubų nutapytų Rafaelis. Mikelandželo pykčiui nebuvo ribų. Jis prie popiežiaus užsipuolė Bramantę prikišdamas jo klaidas Šv. Petro bazilikos projekte. Šiuo metu manoma, kad Bramantės sąmokslo teorija buvo labiau paties Mikelandželo antipatijų ir įtarumo pasekmė, negu turėjo realų pagrindą. Vienintelę priežastį nurodo biografas Ascanio Condivi. Anot jo, Bramantė, norėdamas prisidurti prie užmokesčio už darbus Šv. Petro bazilikoje, užsakinėjo pigesnes ir mažiau kokybiškas medžiagas. Popiežius nieko nesuprato, tačiau Mikelandželas gerai žinojo statybų niuansus ir galėjo nurodyti tokį lėšų pasisavinimą.

„Kleopatra“, Mikelandželo piešinys (apie 1533, Uficių galerija, Florencija)

Nekokie santykiai su Bramante Mikelandželą nuteikė nepalankiai savo didžiojo konkurento Romoje Rafaelio atžvilgiu. Vienąkart Mikelandželas parašė apie Rafaelį pagarsėjusią frazę: „viską, ką jis žinojo apie meną, tą išmoko iš manęs“. Vėlesni Mikelandželo laiškai visgi rodo kur kas palankesnį požiūrį į Rafaelį. Florencijoje Mikelandželas mokėsi iš Mazačo freskų Brankači koplyčioje. Giorgio Vasari liudija, kad jis buvo geros nuomonės apie Džentilės da Fabrijano kūrybą. Aukštai vertino Lukos Sinjorelio talentą. Tai matyti iš Sinjorelio freskų Orvjeto katedroje „Pašventintieji rojuje“ ir „Prakeiktieji pragare“, kurių įtaka jaučiama Siksto koplyčios freskose. Iš amžininkų Mikelandželas palankiai vertino Andrėja del Sartą. Su Sebastianu del Pjombu buvo pažįstamas asmeniškai ir padėjo jo projektuose, kurdamas piešinius. Mirus Bramantei (1514) ir Rafaeliui (1520), Mikelandželas nebeturėjo rimtų konkurentų dėl iškiliausio gyvenančio menininko vardo. 1545 m. Mikelandželas ir Giorgio Vasari aplankė į Romą atvykusį Ticianą. Manoma, kad paveikslas, ties kuriuo Ticianas tuo metu dirbo, buvo „Danaja“ (Kapodimontės muziejaus variantas). Po apsilankymo Mikelandželas apgailėjo, kad Ticianas iš pat pradžių Venecijoje nesimokė piešti pagal florentietiškus metodus, nes pati gamta yra apdovanojusi Ticianą gyvu talentu ir jis būtų galėjęs tapti pačiu geriausiu tapytoju.

Leidiniai apie Mikelandželą lietuvių kalba

Pirmuoju leidiniu apie Mikelandželą Lietuvoje tapo 1928 m. išleistas Romeno Rolano biografinis romanas „Mikolo Angelo gyvenimas“, kuriame vartojamas tiesiogiai adaptuotas į lietuvių kalbą Mikelandželo vardas. Vertėjas − Juozas Sužiedėlis. Vėliau pasirodė koreguoti šio vertimo leidimai 1963 ir 1995 m.

• Rolanas, Romenas. „Mikelandželo gyvenimas“. – Kaunas: Spindulys, 1995. – 155(16) p.
• Stounas, Irvingas. „Didysis Mikelandželas“. – Vilnius: Vaga, 1972. – 248(16) p.
• „Mikelandželas Buonarotis. Genijus ir belaisvis“. Sud. Raimonda Strobė. – Panevėžys: Magilė, 2006. ISBN 978-9986-956-51-8

Nuorodos

Vikicitatos

• Mikelandželas Olga’s Gallery tinklalapyje
• Mikelandželas WGA tinklalapyje
• Svetainė, skirta Mikelandželui I (anglų k.) Archyvuota kopija 2012-04-07 iš Wayback Machine projekto.
• Svetainė, skirta Mikelandželui II (anglų k.)
• Svetainė, skirta Mikelandželui III (anglų k.)
• Mikelandželas Katalikų enciklopedijos tinklalapyje
• Mikelandželo biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2012-06-23 iš Wayback Machine projekto.
• Ascanio Condivi Mikelandželo biografija. Charles Holroyd, „Michael Angelo Buonarroti“, I dalis (anglų k.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.