Zlatnikas
Zlatnikas, zolotnikas (rus. златник, золотник) – pirmoji senovės Rusijos aukso moneta, kaldinta Kijeve X a. pabaigoje – XI a. pradžioje, netrukus po Vladimiro Sviatoslavičiaus įvykdyto Rusios krikšto.
Tikrasis monetos pavadinimas nežinomas. Tradicinis numizmatikos terminas zlatnikas paimtas iš 912 m. Rusios-Bizantijos sutarties, pasirašytos kunigaikščio Olego.[1] Viso rasta 11 tokių monetų.
Monetos aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Aversas: Kunigaikščio Vladimiro atvaizdas iki juosmens. Kunigaikštis su kepure su pakabukais, kepurės viršuje – kryžius. Apačioje schematiškai parodytos sulenktos kojos. Dešine ranka laiko kryžių, o kairioji ant krūtinės. Virš kairiojo peties parodytas būdingas trišakis, Riurikovičių giminės ženklas. Aplink ratu užrašas ВЛАДИМИРЪ НА СТОЛЬ 'Vladimiras soste'. 2 iš 11 žinomų zlatnikų turi užrašą ВЛАДИМИРЪ А СЕ ЕГО ЗЛАТО.
- Reversas: Kristaus veidas. Aplink užrašas ІСУСЪ ХРИСТОСЪ 'Jėzus Kristus'.
Monetos skersmuo 19-24 mm, masė – 4,0-4,4 g.
Metalo ruošinius kaldinimui liejo sudedamose formose, todėl zlatnikuose aptinkami liejimo defektai. Zlatniko masė (4,2 g) vėliau tapo rusiško masės vieneto zolotniko pagrindu.
Visi žinomi zlatnikai nukaldinti suporintais štampais, spėjama – žnyplėmis, kurios suspausdavo monetų štampus. Kiekvieną žinomą averso štampą atitinka vienintelis žinomas reverso štampas.
Pagal išlikusius zlatnikų egzempliorius žinomos 6 štampų poros:
- Tris poras štampų (spėjama, seniausias) išraižė vienas ir tas pats meistras. Jų averso užrašas – „Vladimiras soste“. Štampų atvaizdai ir užrašai išgraviruoti kruopščiai, vienodu stiliumi.
- Ketvirtoji štampų pora pagaminta žymiai grubiau, averso užraše praleista raidė. Kai kas spėja, kad tai suklastotos monetos.[2]
- Penktoji ir šeštoji štampų poros nukopijuotos nuo ankstesniųjų, bet meistras mažiau įgudęs. Bendras vaizdas tas pats, bet yra skirtumų. Dešinę laiminančią Kristaus ranką reverse palaikė drabužių kloste, tad pridėjo prie krūtinės priglaustą ranką. Užrašų raidės išdėstytos apačiomis į monetos kraštą, o ne į centrą.
Zlatniko atradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmąjį zlatniką 1796 m. Kijeve iš kareivio ukrainiečio, kuris monetą gavo iš motinos, įsigijo G. Bungė (Г.Бунге). 1815 m. monetą išpirko Kijevo kolekcionierius Mogilianskis (Могилянский), bet netrukus monetą pametė. Kolekcionierių pasaulyje moneta liko žinoma pagal gipsinę atlieją.
Pradžioje zlatnikai ir srebrenikai buvo laikomi serbiškomis ar bulgariškomis bizantiškų monetų kopijomis. Vėlesni radiniai lobiuose (pvz., 1804 m. Pinsko lobis iš Bizantijos XI a. solidų ir kelių Vladimiro zlatnikų, patekęs į Ermitažą), kruopštūs monetų tyrinėjimai, užrašų iššifravimas leido įsitikinti kad zlatnikai yra senovės Rusios kilmės.
Po šio atradimo buvo patikrintos visos Bizantijos monetos, saugotos Ermitažo rinkiniuose. Pinsko lobyje aptikti 4 zlatnikai. Radus daugiau Kijevo monetų (daugiausia – srebrenikų), buvo įveiktas skepsis dėl X a. pabaigos Kijevo Rusios monetų sistemos buvimo. Abejonės galutinai išnyko, kai 1852 m. Nežine buvo aptikras lobis iš daugiau kaip 200 sidabro monetų. Po to buvo rasti dar keli lobiai su srebrenikais, kurie daugiausia papuolė į privačias kolekcijas.[3]
Šiuo metu žinoma, kur yra 10 iš 11 rastų zlatnikų[4]: Ermitaže – 7, Maskvos Valstybiniame istorijos muziejuje – 1, Nacionaliniame Ukrainos istorijos muziejuje – 1, Odesos istorijos muziejuje – 1.
Bendros žinios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ne sykį teigta, kad Rusioje savas monetas (zlatnikus ir srebrenikus) ėmė kaldinti ne dėl ekonominių sumetimų (savo aukso ir sidabro Rusia neturėjo, o pinigų apyvartą pakankamai užtikrino įvežtinės Bizantijos, arabų ir V. Europos monetos), o kaip Rusios valstybės suverenumo ir svarbos ženklą.
Srebrenikus kaldino ir XI a. pradžioje valdant Sviatopolkui bei Jaroslavui. O zlatnikus po Vladimiro mirties nebekaldino. Kadangi išliko nedaug zlatnikų, spėjama, kad zlatnikus kaldino trumpai (galbūt 1-2 metus) ir negausiai.
Dabar žinomos zlatnikų monetos aptiktos lobiuose kartu su kitomis tų laikų monetomis, jų padėvėjimas rodo buvimą apyvartoje. Matyt, šios monetos nebuvo ritualinės, dovaninės ar skirtos apdovanojimui. Faktas, kad zlatnikai aptikti lobiuose Pinske ir Kinburge, rodo, kad zlatnikai buvo naudojami ir tarptautinėje pinigų apyvartoje.[5]
Jubiliejinė moneta su zlatniku[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1988 m. TSRS, pažymėdama 1000 m. senovės Rusijos monetų kalybai jubiliejų, išleido jubiliejinę 100 rublių nominalo aukso monetą su Vladimiro zlatniko atvaizdu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Повесть временных лет. 912 metai: Pagal 912 m. sutartį belaisvius turėjo išpirkti po 20 zlatnikų (auksinių Bizantijos ar arabiškų monetų).
- ↑ Н. В. Прохорова. Монеты и банкноты России. — М.: Дом Славянской книги, 2007. — С. 6-7.
- ↑ Спасский, И. Г. Русская монетная система. – Л.: Аврора, 1970. – с. 47-48.
- ↑ Златник князя Володимира Святославича Archyvuota kopija 2007-10-13 iš Wayback Machine projekto., статья из книги «100 найвідоміших шедеврів України». – Київ: Автограф, 2004.
- ↑ Сотникова, М. П. Итоги изучения русских монет X–XI веков в Государственном Эрмитаже / В кн.: Прошлое нашей Родины в памятниках нумизматики. — Л.: Аврора, 1977. — с. 9.