Zenono paradoksai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Reikia vikizuoti
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.

Zenono paradoksai, dar vadinami aporijomis – graikų filosofo Zenono Elėjiečio sugalvoti paradoksai, neigiantys judėjimą, erdvės bei materijos begalinį dalumą.

1. Dichotomija. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui pusę likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks trumpas būtų tas kelias, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas.

2. Achilas. Greičiausias bėgikas niekada nepavys lėčiausio, Achilas nepavys vėžlio, jei šis bus bent kiek priekyje Achilo. Juk vejantysis pirmiausia turės pasiekti vietą, iš kurios išėjo vejamasis, o tas jau bus pasistūmėjęs į priekį, ir taip bus visada.

3. Strėlė. Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje.

4. Stadionas. Daiktų judėjimo greitis vienu ir tuo pačiu metu yra ir šioks, ir toks, mažesnis ir didesnis, priklausomai nuo to, kokių kitų daiktų atžvilgiu į juos žiūrime. Jeigu judame greičiu, kuris vienu metu yra ir toks, ir ne toks, vadinasi, jis yra prieštaringas, ir jo negali būti.

Zenonas taip pat žinomas savo argumentais prieš įvairovę. Būtis susideda iš tų dalių, kurios gali būti dalomos, o tos dalys, kurios nebegali būti dalomos, neturi ir dydžio. Jei dalys neturi dydžio, tai ir būtis neturi dydžio. Bet, antra vertus, dalys negali neturėti dydžio, nes iš jų nesusidarytų turinti dydį visuma, todėl jei būtį dalytume iki begalybės, visada gautume turinčias dydį dalis. Tad būtis susideda iš begalinio skaičiaus tokių dalių, yra be galo didelė.

Išvada: Būtis neturi dydžio ir kartu yra be galo didelė. Vadinasi, įvairovė yra prieštaringa ir dėl to jos būti negali.

Su įvairovės klausimu susijęs ir Zenono argumentas prieš juslinį pažinimą. Žemėn mestas grūdas nesukelia garso; vadinasi, be garso turėtų išbirti ir maišas grūdų, nes kaip visuma galėtų sukelti garsą, jei jo nesukelia nei viena jo dalis? O išberiamas grūdų maišas sukelia garsą. Zenono manymu, tai įrodo, kad pojūčiai negali būti įrodymų šaltinis. Visa Zenono filosofija yra paradoksų analizė.