Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
||||
|---|---|---|---|---|
| Vyskupija: | Vilkaviškio | |||
| Dekanatas: | Aleksoto | |||
| Savivaldybė: | Kauno rajonas | |||
| Gyvenvietė: | Zapyškis | |||
| Statybinė medžiaga | plytų mūras | |||
| Pastatyta | 1578 m. | |||
| Stilius | vėlyvoji gotika | |||
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – gotikinis kulto pastatas Zapyškio miestelyje. Architektūros paminklas, saugojamas ir globojamas valstybės.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Ant dovanotos žemės Sapiegiškio dvare 1578 m. pastatyta Zapyškio bažnyčia. Jos fundatorius – to meto Zapyškio valdytojas, Naugarduko vaivada Povilas Sapiega. Senoji bažnyčia 1666 ir 1698 m. konsekruota (iki tol gerokai remontuota). 1667 m. minima parapinė mokykla. Iki 1794 m. Zapyškis priklausė Žemaičių vyskupijai. XVII a. pradžioje šiaurinėje pastato dalyje pristatyta nedidelė zakristija. 1744 ir 1763 m. bažnyčia remontuota: paaukštinta, pristatyta zakristija, įrengtas altorius. 1812 m. po karo pastatą apnaikino čia stovėjusi prancūzų kariuomenė. Po 1812 m. pagrindinio fasado centre pastatyta medinė varpinė su bokšteliu (1912 m. nugriauta).
Nuo 1901 m. bažnyčioje pamaldos nelaikomos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė vargonus, pasiėmė vamzdžius. 1920 m. dailininkas A. Presas surinko ir paskelbė medžiagą apie bažnyčią, atliko kai kuriuos remonto darbus. Bažnyčia 1923 m. restauruota, 1936 m. joje buvo bažnytinių daiktų sandėlis. 1946 m. Nemuno potvynis nugriovė bažnyčios rytinę dalį, sugriauta presbiterija, išversti apie bažnyčią augę seni gluosniai. 1953–1959 m. bažnyčia atstatyta pagal architekto A. Umbraso projektą ir vadovaujant architektui Kaminskui, 1969 ir 1979 m. remontuota. Dabar pamaldos nevyksta.
Klebono Kazio Valaičio rūpesčiu toliau nuo Nemuno 1908–1913 m. mūryta nauja bažnyčia. Traukdamasi Rusijos kariuomenė 1915 m. pastatą sugriovė. Ant tų pačių pamatų 1939–1942 m. pastatyta mažesnė bažnyčia.
[taisyti] Architektūra
Senoji Zapyškio bažnyčia – nedidelis 11,6 m ilgio ir 10,2 m pločio vienanavis, gotikinis, bebokštis kulto pastatas su žemesne presbiterija, kurią užbaigia trisienė apsidė. Presbiterją skiria nuo navos pusapskrutė arka. Visa vidaus erdvė perdengta plokščia medine perdanga. Interjeras buvo išpuoštas sienine tapyba.
Gotikinės mūrijimo sistemos vietomis nesilaikyta, plytos sumūrytos netvarkingai. Fasaduose beveik nėra vientisų horizontalių ir vertikalių linijų, stačių kampų. Manoma, kad bažnyčią statė vietiniai mūrininkai, kuriems vadovavo gerai gotikinės kompozicijos principus išmanantis meistras.
Pagrindinį vakarų fasadą horizontalios juostos dalina į tris tarpsnius: cokolį, vidurinę dalį ir frontoną. Prie kairiojo kampo prigludęs nedidelis laiptų priestatas. Fasado viduryje, stačiakampėje nišoje yra smailiaarkis portalas, virš jo (taip pat stačiakampėje nišoje) truputį pastumtas nuo ašies – pusapskritis langas. Fasadą skaido aukštos nišos: cokolyje smailiaarkės, vidurinėje dalyje stačiakampės. Aukštas frontonas, sprendžiant pagal išlikusius pėdsakus, anksčiau, matyt, buvo laiptuotas.Jame taip pat daug stačiakampių ir smailiaarkių nišų, išdstytų trimis į viršų smailėjančiomis eilėmis.
Pietinis ir šiaurinis fasadai beveik vienodi. Kompozicijoje dominuoja aukštas stiegių stogas. Sienose pabrėžtas vertikalus langų, nišų ir kontraforsų ritmas. Kontraforsai trijų skirtingo skerspjūvio tarpsnių. Presbiterijos kontraforsai grakštesni nei navų.
Fasaduose daug profiliuotų plytų. Nors jos tik trijų rūšių, bet iš jų sudarytos įvairios portalų, langų ir nišų apvadų, juostų ir karnizų kompozicijos.
[taisyti] Šaltiniai
- Lietuvos architektūros istorija. I tomas. 1987 m. Leidykla „Mokslas“.
[taisyti] Nuotraukos
 Fundacija (lietuviškai) |
 Fundacija (lotyniškai) |
