Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Zapyskio naujoji baznycia2010.jpg
Vyskupija Vilkaviškio
Dekanatas Aleksoto
Savivaldybė Kauno rajonas
Gyvenvietė Zapyškis
Adresas Bažnyčios g. 13
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1942 m.
Stilius neoromanika

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia stovi Zapyškio miestelyje Kauno rajone. Senoji bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, saugojamas ir globojamas valstybės. Naujoji bažnyčia pastatyta 1942 m. gretimuose Kluoniškiuose. Priklauso Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijai (Vilkaviškio vyskupija, Aleksoto dekanatas).

Naujoji Zapyškio bažnyčia[taisyti | redaguoti kodą]

Bažnyčia Kluoniškiuose

Naujoji bažnyčia stovi Bažnyčios g. 13 Kluoniškiuose[1] (54°55′33″N 23°38′53″E / 54.925861°N 23.648194°E / 54.925861; 23.648194). Ji skaičiuoja istoriją nuo 1942 m. Šioje vietoje klebono Kazio Valaičio ir architekto Valerijaus Rybarskio rūpesčiu toliau nuo Nemuno 19081913 m. mūryta nauja bažnyčia. Ji neišliko, nes traukdamasi Rusijos kariuomenė 1915 m. pastatą sugriovė. Ant tų pačių pamatų 19391942 m. pastatyta mažesnė bažnyčia. Ji mūrinė, stačiakampė, neoromaninė, tūrio kompozicija halinė, vienabokštė, be apsidės. Vidus padalintas į tris navas.

Senoji Zapyškio bažnyčia[taisyti | redaguoti kodą]

Senoji gotikinė bažnyčia stovi Muziejaus g. 1 Zapyškyje, ant Nemuno kairiojo kranto, prie kelio  140  KaunasZapyškisŠakiai  (54°55′44″N 23°39′15″E / 54.928809°N 23.654067°E / 54.928809; 23.654067), vienas ryškiausių Nemuno slėnio akcentų. Šiandien bažnyčia yra naudojama kultūriniams poreikiams.

1993 m. išleistas bažnyčiai skirtas pašto ženklas (dail. Eugenijus Gūzas). [2] 1992 m. įtraukta į LR Kultūros vertynių registrą (unik. kodo nr.972)[3] Nuo 1996 m. čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio, kiti kamerinės muzikos koncertai, įvairūs renginiai. Kultūros paveldo departamento lėšomis 2008 m. restauruotoje bažnyčioje[4] atlikti fasadų (kontraforsų) mūro ir cokolio restauravimo darbai. Taip pat įrengta nauja danga, baigtas tvarkyti stogas, permūrytas karnizas, pakeistos grindys. Muzikos atlikėjai pažymi puikią bažnyčios erdvių akustiką, prie kurios prisidėjo architektas Vytautas Barkauskas.[5]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senoji bažnyčia 2013 m.

Žinomi rašytiniai šaltiniai liudija, jog pirmą kartą Zapyškio bažnyčia paminėta 1562 m., užsimenant apie joje palaidotą Paštuvos dvaro savininkę. Literatūroje užsimenama, jog bažnyčią galėjo pastatyti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, tačiau neturima jokių įrodymų. Bažnyčios stilius nebūdingas Vytauto laikmečiui. Jos statytoju galima laikyti Naugarduko vaivadą Povilą Sapiegą. 1795 m. sudarytame Zapyškio dokumentų sąraše, tuo metu buvusiame Žemaičių kapitulos archyve, pirmasis dokumentas datuojamas 1578 m. sausio 2 d. ir vadinamas Zapyškio ir Gelgaudiškio bažnyčių fundacija. Tikėtina, kad tikrasis Zapyškio Šv. Jono bažnyčios fundatorius buvo Povilas Sapiega, kuris Zapyškį valdė nuo 1555 iki 1579 m. ir Zapyškio bažnyčiai padovanojo 6 valakus žemės su 6 baudžiauninkais ir 2 valakus be žmonių. Kartais ši data taip pat siejama su bažnyčios statybomis. Ilgą laiką bažnyčioje, šalia didžiojo altoriaus, kabojo lenta, kurioje lotyniškai buvo įrašyta, kad Povilas Sapiega yra šios bažnyčios fundatorius, o naujasis Zapyškio valdytojas Aleksandras Masalskis 1632 m. bažnyčiai skyrė naują dotaciją. Lentoje buvo pažymėta, kad Žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas konsekravo šią bažnyčią. Pirmą kartą bažnyčią konsekravo 1666 m. Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas. Iki 1794-ųjų Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia priklausė Žemaičių vyskupijai.

XVI a. pabaigoje bažnyčia buvo apleista, kaip manoma, dėl kilusios maro epidemijos. XVII a. pradžioje remontuota. 1744 ir 1763 m. bažnyčia vėl taisyta. XVIII a. prie bažnyčios pagrindinio fasado buvo pristatyta medinė varpinė. Bažnyčia nukentėjo 1812 m. Napoleono kariuomenės žygio į Rusiją metu, kuomet joje buvo įrengtos arklidės. 1856 m. kilus gaisrui sudegė klebonijos pastatas.

XIX a. antroje pusėje buvo planuojama praplėsti bažnyčią, nes per mišias į ją jau netilpdavo visi parapijiečiai. Į bažnyčią tilpdavo 600–700, o reikėjo, kad tilptų virš 1500 žmonių. 1869 m. buvo nutarta surinkti lėšų ir uždengti vieną stogo pusę naujomis čerpėmis, o senosiomis perdengti antrąją pusę, presbiteriją bei medinį priestatą, suremontuotiti vargonus ir dumples, pabaltinti vidaus tinką, pastatyti naują varpinę. Neaišku ar šie projektai buvo įgyvendinti, nes 1901 m. bažnyčia buvo oficialiai uždaryta. 1902-1904 m. buvo išardyta akmeninė šventoriaus tvora, o 1905 m. ir varpinė. Tuo metu jau buvo patvirtintas naujos bažnyčios Zapyškyje projektas. Manoma, kad nemažai statybinių medžiagų iš nugriautų šventoriaus ir varpinės buvo panaudota naujos bažnyčios statybai.

Senoji bažnyčia 2008 m.
Fundacija (lietuviškai ir lotyniškai)
Pašto ženklas, vaizduojantis Nemuną prie Zapyškio bažnyčios

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė vargonus, pasiėmė vamzdžius. 1920 m. dailininkas A. Presas surinko ir paskelbė medžiagą apie bažnyčią, atliko kai kuriuos remonto darbus. Bažnyčia 1923 m. restauruota, 1936 m. joje buvo bažnytinių daiktų sandėlis.

Bažnyčią dažnai niokojo Nemuno potvyniai. Aplink bažnyčią seniau buvo gyvenamųjų namų, tačiau dėl dažnų potvynių gyventojai persikelė gyventi toliau. Netoli bažnyčios per II pasaulinį karą buvo įrengta krovinių prieplauka Nemune. siaurojo geležinkelio bėgiai buvo pakloti nuo Ežerėlio durpyno iki Nemuno, lynų pagalba vagonėliai su durpėmis buvo nuleidžiami nuo Zapyškio šlaito perkrovimui į laivus. Po karo veikla dar buvo vykdoma apie dešimtmetį.

1946 m. didžiulio potvynio ledai apgriovė bažnyčią ir senųjų Zapyškio kapinių koplyčią, išvertė apie bažnyčią augusius senus gluosnius. Potvynio padariniai išlikę akivaizdūs presbiterijos sienose, kurių nemaža dalis yra sumūryta naujai. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, 1954-1955 m. buvo kuriami bažnyčios apsauginio pylimo projektai.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nors amžių bėgyje bažnyčia daug kartų buvo remontuota, tačiau iki šiol ji laikoma vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Bažnyčioje išliko būdingiausi gotikos bruožai: artima kvadratui vienanarė erdvė, masyvumas, dominuojantis aukštas dvišlaitis raudonas stogas su kukliais puošybiniais elementais.

Senoji Zapyškio bažnyčia yra vienos navos pastatas: 11,6 m. ilgio ir 10,2 m. pločio. Presbiteriją nuo navos skiria pusapskritė arka. Visa vidaus erdvė perdengta plokščia medine perdanga su iš apačios atviromis sijomis. Vietos dvaro savininkų ambicijas neblogai atspindi bažnyčios architektūra - XVI a. mūrinė statyba dar retai kada peržengdavo didžiųjų miestų ribas. Manoma, jog bažnyčią statė vietiniai mūrininkai, kuriems vadovavo meistras, gerai žinojęs gotikinės kompozicijos principus. Jie sumūrijo iki 1 m storio sienas. Didžioji dalis bažnyčios sumūryta vėlyvosios gotikos plytų rišimo būdu. Plytos rankų darbo, vietomis perdėtos lauko akmenimis, planas iškraipytas, daug kur pastebimas nesimetriškumas. Gotikinės mūrijimo sistemos vietomis nesilaikyta, plytos sumūrytos netvarkingai. Fasaduose beveik nėra vientisų horizontalių ir vertikalių linijų, stačių kampų. Fasaduose gausu profiliuotų plytų, kuriomis yra sumūrytos įvairios portalų, langų, nišų apvadų, juostų ir karnizų kompozicijos. Pagrindinis fasadas padalintas į tris tarpsnius: cokolį, vidurinę dalį ir frontoną. Prie kairiojo kampo yra prigludęs nedidelis laiptų priestatas. Fasadą skaido aukštos nišos, demonstruojančios gotiškąjį veržimąsi į viršų: cokolyje smailiaarkės, o vidurinėje dalyje bei frontone stačiakampės. Spėjama, kad seniau frontonas buvo laiptuotas.

Iki 1939 m. buvo išlikęs trijų medinių barokinių altorių ansamblis, sukurtas XVII a. pabaigoje. Paminėtina ir medinė 1581 m. sukurta renesansinė sakykla, papuošta ornamentu, keturių evangelistų atvaizdais.

Tyrinėtojai surado argumentų, jog bažnyčios statybos fundatoriai galėjo užsisakyti specialią astronominę simbolinę programą ir ją perteikti bažnyčios fasaduose. Bažnyčios žemutiniame aukšte yra išdėstytos 56 nišos, kurios su 3 durų angomis sudaro 59 elementus. 56 tropikiniai metai lygūs 59 drakoniniams metams. Šie skaičiai – sezoninis užtemimų ciklas. Be to, fasaduose nuolat kartojasi 18-19 nišų skaičius, kuris lygus Mėnulio mazgų regresijos periodui (18,6 m.), susijusiam su užtemimų pasikartojimu.

Senoji bažnyčia 2008 m.

Interjero puošmenos[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. pabaigos bažnyčios puošnumu rūpinosi didikai Sapiegos. Buvo įrengti vargonai arba panašūs instrumentai: pozityvai, regalai arba portatyvai. Žinių apie ankstyvuosius vargonus nėra išlikę, o apie paskutiniuosius liudija tik fotografijos ir vietinių žmonių prisiminimai. Šie vargonai buvo įrengti tradicinėje vietoje – virš pagrindinio įėjimo vidinių durų. Kadangi giedotojų aikštelė buvusi nedidelė, pamaldų metu choristai stovėdavo abipus centre įrengtos griežyklos. Jos išorinėje dalyje buvo įrengta ir keliolika nedidelių vargonų vamzdelių. Vargonininkas sėdėdavo veidu į altorių. Už griežyklos prie bažnyčios fasadinės sienos buvęs puošnus, baroko bruožų turintis, greičiausiai vietinių liaudies menininkų darytas vargonų fasadas. Jo centrinėje dalyje įkomponuota stovinčio karaliaus Šv. Dovydo skulptūra. Abipus Šv. Dovydo išdėstyti sėdintys angeliukai. Šešiuose simetriškuose horizontaliuose fasado tarpsniuose sudėta keliasdešimt įvairaus dydžio metalinių ir medinių vargonų vamzdžių. Vargonams grojant, mechaninių prietaisų buvo judinamos karaliaus Dovydo bei grojančių angelų skulptūros: Šv. Dovydast linksėdavo galva, o angeliukai skambindavo varpeliais. Zapyškio vargonai seniau vadinti Lietuvos vargonų karaliais, buvę labai geros konstrukcijos, su 105 cinko dūdomis, o pradėti naikinti dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai išsigabeno apie 480 vargonų detalių.

Tyrinėtojai mini ir bažnyčioje kabojusią elnio galvą su ragais. Pasakojama, jog elnias ant savo ragų atplukdė didžiojo altoriaus Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Vėliau karaliaus Augusto kareiviai nugabenę jį į Kauną, bet paveikslas vėl sugrįžęs į Zapyškį. Kitas padavimas sako, kad prie elnio ragų pririštas paveikslas buvo paleistas Nemunu iš Vilniaus, prašant Dievo apsaugoti žmones nuo potvynių. Iki šių dienų ragai taip pat neišliko.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lietuvos architektūros istorija. I tomas. 1987 m. Leidykla „Mokslas“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]