XIV amžiaus 5-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

XIV amžiaus penktasis dešimtmetis prasidėjo 1341 metais ir baigėsi 1350 metais.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis2 tūkstantmetis3 tūkstantmetis

Amžiai: XIII amžiusXIV amžiusXV amžius

Dešimtmečiai: 10-as 1-as 2-as 3-as 4-as - 5-as - 6-as 7-as 8-as 9-as 10-as

Metai: 1341 1342 1343 1344 1345 1346 1347 1348 1349 1350

Įvykiai[taisyti | redaguoti kodą]

1341[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Per kryžiuočių antpuolius Naugardukas buvo sunaikintas.
  • Kunig. Algirdo pagalbos prašę Smolensko kunig. Ivanas. Algirdas puolė Maskvos valdomą Možaiską.
  • Maskva varė antilietuvišką politiką, bet vengė atvirų kovų, į savo pusę patraukė Briansko kunigaikščius.
  • Andrius Algirdaitis (Vingoldas) su tėvu kunig. Algirdų ir dėdė Kestučių atvyko į Pskovą. Pskoviečių prašant jis buvo paskirtas Pskovo kunigaikščių (nuo 1342 m.) ir turėjo padėti organizuoti kova prieš Livonijos ordiną.
  • Tarp kunig. Liubarto ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III prasidėjo ilgametė kova dėl Galicijos karaliaus vardo, šios kovos metu Liubartas užėmė Vladimirą, Kremenecą, Belzą, bet dėl išdavystės pateko į Kazimiero nelaisvę, iš kurios jį išlaisvino brolis kunig. Kęstutis.
  • Į Lietuvą, „degdami tikėjimo ir kankinystės liepsna“, krikštyti Ldk Gedimino ir jo pavaldinių buvo atvykę čekų misionieriai - du pranciškonai. Vilniuje, įpykdytas jų karštų pamokslavimų, Ldk Gediminas liepė juos žiauriai nužudyti.
  • Gruodžio paskutinę savaitę Gediminas buvo nužudytas (arba mirė). Yra legenda apie Gedimino žūtį Veliuonoje ir jo kapą viename iš jos piliakalnių.
  • Benešo Veitmiliškio kronika aprašo LDK ir totorių žygius į Lenkiją. Ypač svarbios žinios apie Ldk Gedimino mirties aplinkybes.

1342[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lietuvos sostas atiteko Gedimino sūnui Jaunučiui (Ldk iki 1345).
  • Kun. Algirdas padėjo su Livonijos ordinu kovojančiam Pskovui. Pskovo ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis.
  • Kun. Kęstutis savo vardu sudarė prekybos sutartį su Anglija.
  • Ldk Gedimino brolio, Polocko kunigaikščio Vainiaus (Воін) sūnus Liubartas (Liubko), žuvo mūšyje su Ordinu.
  • Kilo konfliktas dėl Haličo-Voluinės kunigaikštystės žemių tarp LDK ir Lenkijos karalystės, bet buvo greitai išspręstas priskiriant Haličo kunigaikštystę Kazimierui III, o Voluinės kunigaikštystę Liubartui.

1343[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo ir Aldonos Onos Gediminaitės dukra Elžbieta ištekėjo už Boguslavo Pamariečio. Jiems 1345 m gimė duktė Elžbieta (Ldk Gedimino proanukė), kurios vyru tapo Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis IV Liuksemburgietis.
  • Liepos 8 d. Vokiečių ordino su Lenkija pasirašyta Kališo taika leido tęsti karą su Lietuva.
  • Romos popiežius Klemensas VI paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą.
  • Vokiečių ordinas vėl puolė Veliuoną. (Vygandas Marburgietis)

1344[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Bohemijos karalius Jonas Liuksemburgietis žinomas kaip didelis avantiūristas, buvo nuvykęs į Prūsus su savo kariuomene, šį kartą su Vengrų karaliumi Liudviku. Europos kunigaikščiai į Prūsus traukė ne iš religinių paskatų.
  • Buvo pasirašyta taika, pagal kuria Lenkija pripažino Lietuvos valdžia Voluinėje ir didžiojoje dalyje Galicijos. Už tai kitąmet lietuviai turi padėti lenkams kariauti su Ratiboro kunigaikštystė.
  • Metų antrojoje pusėje, dalyvaujant Kęstučiui, susitarta su Lenkija kartu veikti prieš Vokiečių Ordiną ir Čekiją. Lietuvai tai buvo svarbu.
  • Mirė Olga Smolenskietė, trečioji Ldk Gedimino sutuoktinė.

1345[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Žiemą kunig. Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui (Ldk iki 1377 m.). Po sėkmingo perversmo Kęstutis tapo LDK submonarchu. Iškart po perversmo jie nusiaubė Livoniją. Ordino planuotas žygis žlugo.
  • Vasario mėn. kryžiuočiai puolė Pieštvės pilį ir sudegino papilį.
  • Kovo 11 d. Maskvoje nuo maro mirė, būdama vienuolė, Anastazija (Aigusta) Gediminaitė, Ldk Gedimino dukra, Maskvos ir Vladimiro dk Semiono Išdidžiojo sutuoktinė.
  • Metų vid. Jaunutis pabėgo pas Maskvos dk Semioną Išdidųjį, kuriam padedant tikėjosi susigrąžinti prarastą valdžią. Maskvoje apsikrikštijęs pagal stačiatikių apeigas, gavo Ivano vardą. Svarbiausias Jaunučio rėmėjas Narimantas po perversmo paramos Jaunučiui ieškojo Aukso ordoje.
  • Ldk Algirdas suruošė naują žygį į Livonijos ordiną.
  • Lietuvių surengtas niokojantis žygis į Prūsiją tapo Vokiečių ordino magistro Liudolfo Kenigo psichinio susirgimo priežastimi. Jis atsisakė didž. magistro sosto.
  • Benešo Veitmiliškio kronika aprašo apie Čekijos kariuomenės žygį į Lietuvą, apie LDK ir Lenkijos karalystės kariuomenės bendrą žygį ir mūšį su Čekijos kariuomene. Be Jono Liuksemburgiečio, kryžiuočiams padėti atskubėjo ir Vengrijos karalius Liudvikas I, Olandijos grafas Vilhelmas IV ir daug kitų pigios karo šlovės ištroškusių didikų.
  • Gruodžio 13 d. Heinrichas Dusemeris išrinktas didž. magistru, nes Ordinui buvo reikalingas kovose užgrūdintas vadas. Tuoj po išrinkimo jis surengė žygį į Lietuvą.

1346[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Maras atėjo iš Rytų į totorių teritoriją ir Krymą – iš ten Genujos pirkliai atnešė infekciją į gimtąjį uostą. Išmirė ketvirtis Užkarpatės gyventojų. 1346-1347 metais Kryme žuvo apie 85 000 žmonių. Jį atnešė prekeiviai ir mongolų armijos per Didįjį šilko kelią.
  • Ldk Algirdas prijungė prie LDK Smolenską.
  • Prūsijoje greit pasirodė kunigaikščių ir iš platesnės Europos – ne vien iš Vokietijos, bet ir iš Prancūzijos bei Anglijos. Nemunu aukštyn plaukė 610 laivų su 30 000 kariuomenės.
  • Livonijos ordino, Rygos arkivyskupystės, Kuršo, Tartu ir Sare-Lianės vyskupysčių susidarė Livonijos konfederacija, apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, buvo tuo metu vadinama „Marijos žeme“ (lot. Terra Mariana).
  • Danijos karalius Valdemaras IV už 19 000 kelno markių pardavė šiaurinę Estiją Teutonų ordinui. Perdavimas valdžios įvyko lapkričio 1 d. Po metų didysis ordino magistras perdavė valdžią Livonijos ordinui.
  • Lapkričio mėn. 40 000 kryžeivių įsiveržę nusiaubia Žemaitiją ir Lietuvą. Ties Aukaimio pilimi Ldk Algirdas užtveria jiems kelią, bet mūšis baigęsi lietuvių pralaimėjimu. Atsitraukęs su likusiais kariais Algirdas užsirakina Veliuonos pilyje. Liepę mokėti Algirdui duoklę, kryžininkai atsitraukia.
  • Ldk Algirdas ir Kęstutis pasiekė Rastenburgo apylinkes ir tada įsiveržė net į Sembą. Apie Kalėdas didysis magistras surinko gausią kariuomenę, kokių 40 000 vyrų, į žygį prieš Lietuvą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių žygis neįvyko.

1347[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Europoje pratrūko Juodąja mirtimi vadinama buboninio maro pandemija. Jos metu, iki 1351 m., išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių.
  • Metų pradžioje Ldk Algirdas ir Kęstutis nužygiavo iki Natangos.
  • Šv. Antonij, Joan ir Eustafij [Антоний, Иоанн и Евстафий] Lietuvos, Vilniaus stačiatikių kankiniai. Jie nukentėjo ir pakarti ant ąžuolo Vilniuje. Ldk Algirdas darė viską, kad išgelbėti kankinius. Kanonizuoti apyt. 1374 m.
  • Rudenį Ldk Algirdas ir Kęstutis nužygiavo iki Įsruties ir Vėluvos. Šią pilį jie sugriovė ir plėšė apylinkes Alnos žemupyje. Kartu su Smolensko kunigaikščiu žemaičiai ir lietuviai baisiai nusiaubia Prūsiją.
  • Spalį įvyko Vonsdofo mūšis, riteriams pabandžius sulaikyti giliai į Prūsiją įsiveržusį lietuvių „karalių“. Kryžiuočiai buvo sutriuškinti. Vygando Marburgiečio minimas „karalius“ buvo Kęstutis.

1348[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vasario 2 d. Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams su prancūzų bei anglų riteriais, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gedimino sūnūs – Narimantas ir Mantvydas.
  • Vasario mėn. viduryje Livonijos ordino krašto magistras Gosvinas fon Herikė nusiaubė žemaičių žemes. Grįžtančios per Šiaulių žemę Livonijos kariuomenės ariergardą užpuolė šiauliečiai.
  • Kovo mėn. pradžioje Livonijos ordino krašto magistras Gosvinas fon Herikė keršydamas surengė naują žygį į Žemaitiją, kovo 8 d. sudegino Dubysos pilį. Kovo 9 d. ordino pasiųstas jam tarnaujančių kuršių būrys sunaikino pabėgusių į Lietuvą kuršių slaptavietę prie pat Tytuvėnų. Šiauliečiai nepasidavė.
  • Rugpjūčio mėn. po 4 dienų apgulos kryžiuočiai Veliuonos pilį užėmė ir sudegino.
  • Europoje siautėjo maras, paplitęs iš rytų Kinijos. Nuo jo žuvo ketvirtadalis visos Europos, jau beveik 15 mln. žmonių.
  • Rudeni maro epidemija prasidėjo Norvegijoje, Šlezvigė-Golšteinė, Jutlandijoje, Dalmatijoje ir Vokietijoje. O jei krikščioniškuose Vakaruose siausdavo didelės epidemijos, jos kartu su kareiviais ateidavo ir į Prūsiją. Juodoji mirtis vaikščiojo po Ordino žemę iki 1353 metų. Tik per vienerius metus mirė apie 50 000 žmonių. Per Ordino riterius, per visokius atvykėlius krašte didėjo nedorovingumas bei ištvirkimas, išplito raupsai. Neturinčių pastogės raupsuotųjų būriai klajojo elgetaudami po visą kraštą. Anksčiau viso šito Baltuose nebuvo. Maro epidemija, pradėjusi siausti Prūsijoje, sustabdė Ordino ekspansiją į Lietuvą.

1349[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Buvo vaikščiojama ledų nuo Stralzundo iki Danijos (Incerti auktoris [než. aut.]. Apud Ludewig.–T. III.–P.171).
  • Rugsėjo 10 d., tarpininkaujant Lenkijos karaliui Kazimierui, popiežius Klemensas VI savo bulėje pritarė kunig. Kęstučio norui krikštytis ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus karūną.
  • Birutė tapo kunig. Kęstučio žmona. Kęstučiui tuomet buvo apie 50 metų. Jos dėdė iš tėvo pusės buvo žemaičių didžiūnas Vidmantas.
  • Rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. Liubartas ir Kęstutis pasiuntė savo karius į Cholmo, Belzo ir Voluinės žemes, greitai jas užėmė, o po to paėmė ir Lvovą.
  • Metų pab. Ldk Algirdas pasiuntė savo brolį Karijotą su sūnumis Aikštu ir Semionu pas Aukso ordos chaną Džanibeką tartis dėl bendros kovos su Vokiečių ordinu ir MDK. Karijotas buvo suimtas ir išduotas maskvėnams už išpirką. Vėliau Mdk Semionas Išdidusis Algirdo reikalavimu Karijotą grąžino į Lietuvą.

1350[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Maro epidemija prasidėjo Kryme, Rusijoje ir Lenkijoje.
  • Voluinės kunig. Liubartas Gediminaitis tapęs našliu, vedė antrąkart - Maskvos dk Simeono giminaitę, Rostovo kunig. Konstantino dukterį Olgą - Agafiją. Jie turėjo tris sūnus: Fiodorą, Simeoną ir Lazarą.
  • Buvo pasirašyta taika, pagal kuria dar karta buvo padalintos ginčytinos teritorijos: Lietuvai atiteko Cholmo, Belzo ir Voluinės žemes, Lenkijai - visą Galicija.
  • Lietuviai sunaikino Ragainės pilį, bet Vokiečių Ordinas netrukus ją atstatė.
  • Ldk Algirdas sudarė sutartį su Maskvos dk Simeonu ir vedė antrąjį kartą - Simeono žmonos Marijos seserį Julijoną, Tverės kunigaikštytę. Julijona ir Algirdas sulaukė keturiolika vaikų: septynis sūnus ir septynias dukras.
  • Bizantijos istorikas Nicefor Gregoras rašė, kad rusų liaudis padalinta į keturias Rusijos (Mažoji Rusija, Lietuva, Novgorodas ir Didžioji Rusija), iš kurių vieną beveik nenugalima ir nemoka duoklės Ordai; šitą Rusiją jis pavadino Algirdo Lietuva.
  • Kriviui Lizdeikai mirus, vyriausiuoju žynių tapo jo sūnus Virčulis (iki 1359 metų).