William David Ross

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vilijamas Davidas Rosas
angl. William David Ross
Gimė: 1877 m. balandžio 15 d.
Šiaurės Škotija
Mirė: 1971 m. gegužės 5 d. (94 metai)
Oksfordas, Jungtinė Karalystė
Tautybė: škotas
Sutuoktinis(-ė): Edita Ogdena (angl. Edith Ogden)
Sritis: Etika, senovės graikų filosofija

Vilijamas Davidas Rosas (angl. William David Ross; 1877 m. balandžio 15 d. – 1971 m. gegužės 5 d.) – seras, škotų filosofas, žinomas dėl savo darbų apie etiką bei etinio pliuralizmo (deontologinė intuityvizmo forma) plėtojimą. Taip pat Rosas rašė apie senovės graikų filosofiją ir į anglų kalbą vertė Aristotelio darbus.

Etinės pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

W. D. Roso pažiūras galima apibūdinti kaip „pliuralistinę deontologiją“.[1] Jis manė, kad utilitarizmas (viena iš populiariausių pasekmizmo formų) yra nepilnavertė etinė teorija, nes ji pernelyg supaprastina mūsų ryšį su aplinkiniais. Pasak Roso, žiūrėti į kitus žmones tik kaip į naudos iš mūsų veiksmų gavėjus yra negerai, nes žmones sieja ir kitokie ryšiai (pvz., skolininkas ir skolintojas) iš kurių ir kitokios pareigos (pvz., gražinti skolą).[2] Iš viso jis išskyrė septynias pareigas, į kurias turėtume atsižvelgti darydami sprendimą:[3]

  • Pareiga padėti kitiems žmonėms (padaryti juos laimingesniais, patobulinti jų charakterį)
  • Pareiga vengti kitų žmonių žalojimo
  • Pareiga pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno
  • Pareiga tobulinti save
  • Pareiga atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai
  • Pareiga padėti žmonėms, kurie padėjo tau
  • Pareiga elgtis tiek pagal aiškiai pasakytus, tiek pagal numanomus pažadus, tarp kurių yra ir numanomas pažadas sakyti tiesą.

Pasak Roso, papuolęs į situaciją, kurioje pareigos viena kitai prieštarauja, žmogus turi nuspręsti, pagal kurią pareigą elgtis. Pavyzdžiui, žmogus pažada draugui su juo pažiūrėti filmą. Tada jis turi pareigą tą pažadą tesėti. Bet beeinant pas draugą žmogus pamato automobilių avariją. Aiškus avarijos kaltininkas apkaltina nekaltą vairuotoją. Dabar pas draugę ėjęs žmogus turi dar ir pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“, pagal kurią jis turėtų palaukti, kol atvažiuos policija ir papasakoti, ką jis matė. Rosas tikriausiai sakytų, kad ši pareiga yra svarbesnė už pareigą tesėti pažadą draugui, todėl jis turėtų palaukti policijos net jei tai reikštų, kad negalės kartu su draugu pažiūrėti filmo. Po to žmogus turėtų paaiškinti savo draugui situaciją ir kaip nors jam atsilyginti, taip įvykdydamas pareigą „atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai“. Kitokioje situacijoje pažado tesėjimo pareiga gali būti svarbesnė už pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Salzmann, Todd A. 1995. Deontology and Teleology: An Investigation of the Normative Debate in Roman Catholic Moral Theology. University Press: 76.
  2. [Utilitarianism] seems to simplify unduly our relations to our fellows. It says, in effect, that the only morally significant relation in which my neighbours stand to me is that of being possible beneficiaries of my action. They do stand in this relation to me, and this relation is morally significant. But they may also stand to me in the relation of promisee to promisor, of creditor to debtor, of wife to husband, of fellow countryman to fellow countryman, and the like; and each of these relations is the foundation of a...duty....Ross, W.D. 1930. The Right and the Good. Oxford: Clarendon Press: 19
  3. Ross, W.D. 1930. The Right and the Good. Oxford: Clarendon Press: 26-7