Vytautas Mackevičius
| Vytautas Mackevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1911 m. sausio 14 d. Šiauliai |
| Mirė | 1991 m. liepos 11 d. (80 metų) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Emilija Zubavičiūtė - Mackevičienė |
| Veikla | tapytojas, pedagogas |
| Partija | 1948 m. SSKP |
Vytautas Mackevičius (1911 m. sausio 14 d. Šiauliuose – 1991 m. liepos 11 d. Vilniuje) – Lietuvos tapytojas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1923–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1928–1935 m. studijavo Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką ir Vladą Didžioką. Buvo kairiųjų pažiūrų, 1932 m. Lietuvos raudonosios pagalbos organizacijos narys, 1933–1935 m. LKP narys. 1934–1935 m. bendradarbiavo pogrindiniame satyros žurnale „Šluota“. 1938–1939 m. tobulinosi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje.
1940–1941 m. Meno reikalų valdybos prie LSSR MT dailės skyriaus inspektorius, 1944–1951 m. valdybos vedėjas. 1945–1951 m. Vilniaus dailės instituto, 1951–1974 m. LSSR dailės instituto dėstytojas, nuo 1954 m. profesorius, 1953–1974 m. LSSR dailės instituto rektorius. 1956–1958 m. LSSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas.[1]
Mirė 1991 m., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1939 m. dalyvavo parodose, individualios parodos surengtos Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose (1961 m.). Nutapė realistinių, apibendrintos formos figūrinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų, sukūrė knygų iliustracijų, politinių plakatų, karikatūrų. Ankstyviesiems peizažams („Tiltas per Seną“, „Paryžius. Lotynų kvartalas“, abu 1938 m.; „Vilnelės krantai“, 1943 m.; „Florencija“, 1957 m.) ir natiurmortams būdinga tapybiška maniera ir plenerinės tapybos principai.
Sovietinės okupacijos metais tapė politizuotus istorinio žanro paveikslus („Sušaudymas“, 1945 m.; „Partizanai“, 1946 m.; „1919 metai Lietuvoje“, 1957 m.), kurie pasižymėjo iliustratyvumu, pilkšvu koloritu, portretuose neišvengė laikotarpiui būdingo akademiškumo, oficialumo („Borisas Dauguvietis“, 1946 m.; „Jonas Kuzminskis“, 1955 m.). Sukūrė politinių plakatų, knygų iliustracijų, karikatūrų.
Vėlesnėje kūryboje išryškėjo sąlygiškumas, ekpresionizmo tendencijos, romantiška nuotaika, dekoratyvus plokštumų modeliavimas. Figūrinėse kompozicijose derinami realios ir sąlygiškos erdvės plotai („Apasionata“, 1969 m.), portretuose pabrėžiama asmens aplinka („Tapytojas Jonas Rustemas tarp savo studentų“, 1979 m.). Paveiksluose vyrauja sodrus šiltų tonų koloritas, platus, ekspresyvus potėpis.[2]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1954 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas
- 1963 m. LSSR liaudies dailininkas
- 1970 m. LSSR valstybinė premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Rūta Statkevičiūtė. Vytautas Mackevičius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 670-671
- ↑ Lijana Šatavičiūtė. Vytautas Mackevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 745 psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vytautas Mackevičius: albumas / Pranas Gudynas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. – 11 p.
- Vytautas Mackevičius: reprodukcijų albumas / Pranas Gudynas. – Vilnius: Vaga, 1971. – 111 p.