Vytautas Juzikėnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vytautas Juzikėnas
Gimė 1945 m. rugpjūčio 9 d.
Jurbarkas
Mirė 1983 m. gegužės 12 d. (37 metai)
Serbija, Jugoslavija
Palaidotas (-a) Jurbarko senosios kapinės
Vaikai Liutauras Juzikėnas
Veikla skulptorius
Alma mater 1974 m. LSSR dailės institutas

Vytautas Juzikėnas (1945 m. kovo 9 d. Jurbarke – 1983 m. gegužės 12 d. Serbijoje. Žuvo autokatastrofoje.) – Lietuvos skulptorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1974 m. baigė LSSR dailės institutą (skulptūrą).

Sukūrė kamerinių („Geriantis berniukas“, 1974 m.; „Dialogas“, 1978 m.; „Nikė“, 1979 m.; „Šeima“, 1981 m.) ir monumentalių („Brando“, 1975 m., Kauno akių ligų klinikinėje ligoninėje) skulptūrų, skulptūrinių portretų („Autoportretas“, 1979 m.), smulkiosios plastikos kūrinių (pereinamasis prizas, skirtas poeto Zigmo Gėlės premijos laureatams, 1976 m.), antkapinių paminklų.

Kūriniai daugiaprasmiai, ryški filosofinė potekstė, plastinės idėjos apibendrinimas. Skulptūrų formos labai įvairios, būdingas muzikalumas, architektoniškumas, vidinė ekspresija.[1]

Nuo 1974 m. dalyvavo parodose. Nuo 1978 m. LSSR dailininkų sąjungos narys. Gyveno Kaune. Žuvo Jugoslavijoje per autobuso avariją kartu su kitais Lietuvos meno atstovais: skulptoriumi Lionginu Garla (1948–1983), choro dirigente Gražina Navasaitiene (1943–1983) ir kt. Palaidotas Jurbarko senosiose kapinėse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Juzikėnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 95 psl.