Vygrių nacionalinis parkas

Koordinatės: 54°01′00″ š. pl. 23°05′00″ r. ilg. / 54.01667°š. pl. 23.08333°r. ilg. / 54.01667; 23.08333
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vygrių nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Parko logotipas
Parko logotipas
Vieta: Palenkės vaivadija, Lenkija
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Suvalkai
Žemėlapis rodantis Vygrių nacionalinis parkas vietą.
Vygrių nacionalinis parkas
Koordinatės: 54°01′00″ š. pl. 23°05′00″ r. ilg. / 54.01667°š. pl. 23.08333°r. ilg. / 54.01667; 23.08333
Plotas: 150,86 km²
Įkurtas: 1989 m.
Valdymas: Nacionalinių Parkų administracija
Vikiteka: Vygrių nacionalinis parkas
Vygrių ežeras

Vygrių nacionalinis parkas (lenk. Wigierski Park Narodowy) – nacionalinis parkas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. Įkurtas 1989 m. sausio 1 d., vienas iš 23 Lenkijos nacionalinių parkų.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parko administracija Kreivojo kaime

Parkas įsikūręs šiaurinėje Augustavo girios dalyje, kuri yra viena iš geriausiai išsilaikiusių senovinių girių Vidurio Europos žemumoje ir kurios plotas įskaitant Lietuvoje ir Baltarusijoje esančius girios plotus yra apie 300 000 hektarų. Parkas taip pat yra Baltijos aukštumos mezoreljefuose: Rytų Sūduvos aukštumoje, Vakarų Sūduvos aukštumoje ir Augustavo lygumoje. Beveik visas parkas yra Nemuno intako, Juodosios Ančios upės baseine.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parke yra 75 saugomos augalų rūšys, iš kurių 61 taikoma griežta apsauga ir 14 dalinė. 1994 m. parke saugomų augalų buvo 52, iš kurių vienas jau išnykęs Lenkijoje augalas – lininis brantas (Cuscuta epilinum).

Gegužraibių apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parke 22 rūšių gegužraibės, Lenkijoje iš viso yra 50 rūšių. Parke yra ir ties išnykimo riba esantys medauninkas ir plikaplaiskė. XXI a. pradžioje padedant naujausioms technologijoms buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurių metu buvo imami augalų pavyzdžiai, atliekamas eksperimentinis augalų persodinimas, ištirtos augalų cheminės ir fizikinės savybės bei dirvožemis ir jo sudėtis. 20032004 m. buvo persodinta apie 10 medauninkų ir apie 50 plikaplaiskių. Kaip vėliau paaiškėjo šis eksperimentas pasiteisino ir visi persodinti augalai prigijo ir sužydėjo.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parke yra 297 rūšys stuburinių gyvūnų, 32 žuvų rūšys, 12 varliagyvių rūšys, 5 roplių rūšys, 205 paukščių rūšys ir 46 žinduolių rūšys. Daugiau nei 82 % stuburinių (244 rūšys) yra įtraukti į saugomų objektų sąrašą. Parke yra 48 % visų Lenkijoje saugomų stuburinių. Taip pat į saugomųjų sąrašą įtraukta 185 paukščiai ir 37 žinduoliai.

Žuvų apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tartako kaime yra žuvivaisos, kuriose gaminamos žuvų gyvybei palaikyti labiausiai reikalingos medžiagos. Kaime veisiami ikrai, seliavos, sykai ir lydekos. Čia pagaminamos medžiagos naudojamos ir kituose Suvalkijos ežeruose. Parke taip pat stengiamasi apsaugoti sparčiai nykstančius ežerinius upėtakius.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors ir šios vietovės nėra labai toli nuo Baltijos jūros, bet klimatas vistiek yra ganėtinai atšiaurus, veikiamas rytų oro masių. Žiemos čia prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki balandžio pradžios.

Hidrologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parke yra 42 ežerai, iš kurių daugelis vaizdingi ir kuriuose yra nemažai gamtos saugomų objektų. Parko ežerai užima 29,08 km² teritoriją. Vaizdingiausias ir labiausiai turistų lankomas yra Vygrių ežeras išsiskiriantis savo vingiuotomis pakrantėmis, pusiasaliais, salomis ir aplinkinėmis kalvomis. Ežeras yra pačiame parko centre. Vygrių ežeras su dar keliais šalia esančiais ežerais sudaro vieną bendrą ekosistemą. Ežero plotas 2187 ha, o didžiausias gylis 73 metrai. Dar vienas iš įdomesnių ežerų yra užakėjęs Sausasis ežeras. Didžiausia parke tekanti upė yra Juodoji Ančia, kuri garsėja savo baidarių trasomis.

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pažintinis takas prie Sausojo ežero

Parke galima užsiimti įvairiomis turizmo formomis. Parke yra įrengtos 190 km ilgio pėsčiųjų ir dviračių takų trasos, einančios per vaizdingiausius parko objektus ir veikiančios ištisus metus. Parke daug dėmesio susilaukia vandens turizmas. Žvejyba ir vandens pramogomis leidžiama užsiimti Vygrių (Wigry), Perto (Pierty), Omuluveko (Omułówek), Dumblio (Mulaczysko), Juodajame (Czarne), Karšio (Leszczewek) ir Postavo ežeruose bei Juodosios Ančios upėje į pietus nuo Vygrių kaimo. Kai kuriose vietovėse turistams draudžiama patekti siekiant apsaugoti parko augaliją ir gyvūniją. Norintys žvejoti parko teritorijoje esančiuose ežeruose turi išsipirkti licenziją, kuri galioja vienerius metus. Daugelyje ežerų draudžiama žvejoti ežerinius upėtakius, šamus, sykus ir šlakius, taip pat yra 10 mėnesių periodas kada draudžiama žvejoti lydekas. Vandens turistinis sezonas dažniausiai trunka nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 dienos. Tik pasiplaukiojimas laivais tarp kai kurių Vygrių ežero salų yra pradedamas nuo birželio 15 dienos. Siekiant pritraukti daugiau turistų buvo įrengti 4 pažintiniai takai: Miškas (Las), Sausasis (Suchary), Ropliai (Płazy), Ežerai (Jeziora) ir Giria (Puszcza). Taip pat galima keliauti vietiniais keliais kaip apskrities kelias Suvalkai-Seinai ar žvyrkeliais. Įkurtos 15 stovyklaviečių ir vienas paplūdimys. Daug turistų pritraukia Vygrių muziejus, kuriame eksponuojami parko gamtos lobynai, vietinė žmonių etnografija ir žuvininkystės istorija bei dabartis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]