Vusuniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kazachija-orn.png
Kazachijos istorija
Skitai (Sakai) > Šiongnu
Kangdžu, Alanai, Eftalitai, Vusuniai, Juebanai
Vakarų tiurkų kaganatas
Chazarai, Kangarai, Tiurgešai
Pečenegai, Ogūzai, Kimakai, Karlukai
Kipčiakai, Karakitajai, Karachanidai
Aukso orda, Čagatajaus ulusas
Nogajų orda, Uzbekų chanatas
Kazachų chanatas
Rusijos imperija
Tarybų Sąjunga:
Kirgizijos ATSR > Kazakijos ATSR > Kazachijos TSR
Kazachija

Vusuniai (kin. 烏孫, pinyin: Wūsūn, liet. Varno vaikaičiai, spėjamas senovinis tarimas – asman) − nenustatytos kilmės senovinė tauta gyvenusi teritorijose Žetisu regione (dab. Kazachstano pietryčiuose ir šiaurės Kirgizijoje) bent iki VI a. Į vakarus nuo jų gyveno kangdžu, į pietvakarius jų žemės susisiekė su Fergana, o pietuose, už Tianšanio kalnyno buvo Tarimo baseinas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vidurinė Azija I a. Vusunių kontroliuojamos teritorijos pažymėtos ruda spalva

Vusunių priklausomybė lingvistnei grupei nėra identifikuota dėl ypač negausių žinių apie jų kalbą. Yra iškeltos hipotezės, priskiriančios juos indoeuropiečiams arba tiurkams, tačiau nė viena iš jų nėra įrodyta. Iš vusunių kultūrai priskiriamų kaukolių yra manoma, kad jie buvo europeoidai su nedidele mongoloidų priemaiša. Kai kurie kinų tekstai irgi minėjo „keistą“ vusunių išvaizdą: rudus plaukus, žalias akis ir į makakas panašų kūną.

Kinai savo tradicinėje kosmologijoje vusunius priskyrė „vakarų barbarams“ (šižongams). Legendinė istorija pasakojo, jog vusunių protėviai kadaise gyvenę gerokai ryčiau, t. y. dab. Gansu provincijoje, neidentifikuotos Ušui upės slėnyje. Apie 410 m. pr. m. e. jie išsikėlė iš savo pirminių vietovių, ir migravo į pietus, apsigyvendami kalnuotose vietovėse dab. Činghajaus provincijoje. Čia jie tapo priklausomi nuo vietos gyventojų juedži (tocharų). Apie 178 m. pr. m. e. kraštą užpuolus šiongnu, žuvo vusunių karalius Nandoumi. Legenda pasakoja, kad jo sūnus Liejiaomi buvo buvo paliktas ir išžindytas vilkės bei maitintas mėsa varnų. Iš čia ir kilo genties pavadinimas „varno vaikaičiai“.

Išaugusį karalaitį įsūnijo šiongnu karalius, ir užaugęs jis tapo dideliu vadu, siaubusiu kraštus vakaruose. Po jo užkariavimų juedži buvo priversti migruoti toliau į pietus, kol įsitvirtino Baktrijoje. Liejiaomi atvedė savo gentį į Žetisu regioną, kuriame įsitvirtino. Kinų šaltiniai teigia, kad vusunius sudarė apie 630 tūkst. žmonių. Jie, vadovaujami vadų, tituluojamų kunmo (昆弥), tapo galinga jėga tuometinėje Azijoje. Jų sostinė buvo iki šiol neidentifikuotoje vietovėje, kurią kinų šaltiniai mini kaip Čigu (kin. 赤谷, pinyin: chìgǔ, liet. Raudonasis slėnis). Svarbiausias jų priešas tuo metu buvo šiongnu, prieš kuriuos vusuniai ne kartą susivienijo su Kinija. Šią sąjungą patvirtino ir politinės vedybos, apsikeitimas pasiuntiniais su Vidurio imperija. Pvz., 110–105 m. pr. m. e. vusunių vadas vedė Han dinastijos princesę Liu Jian.

53 m. pr. m. e. karalystėje įvyko dinastiniai nesutarimai, po kurių ji skilo į dvi dalis. Kinija laikė vusunius savo vasalais, ir gynė nuo didžiausios to meto politinės jėgos – šiongnu.

V a. vusunių teritorijas nusiaubė Rouranų kaganatas. Nors jis tiesiogiai nekontroliavo regiono, tuo metu čia vyko nuolatinės genčių migracijos. VI a. vusunių teritorijas prisijungė Tiurkų kaganatas. Manoma, kad jie buvo sparčiai tiurkizuoti, įsiliejo į eftalitų, karlukų gentis. Kai kurie mokslininkai kelia hipotezę, kad dabar Žetisu regione gyvenanti kazachų gentis uisinai yra tiurkizuoti tiesioginiai usunių palikuonys.