Vulkaninė žiema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vulkaninė žiema – žymus oro temperatūros nukritimas, kylantis dėl ugnikalnio išsiveržimo metu išmestų vulkaninių pelenų ir sieros rūgšties. Gausus šių medžiagų kiekis atmosferoje sudaro tankią dangą, per kurią sunkiau prasiskverbia Saulės spinduliai, padidėja Žemės albedas. Dalelės gali padengti visą Žemės rutulį ir laikytis atmosferoje keletą metų. Tai smarkiai paveikia Žemės klimatą, augaliją. Panašios sąlygos susidarytų dėl branduolinio karo arba susidūrimo su kosminiu kūnu.

Pilno masto vulkaninės žiemos susidarė išsiveržus tokiems superugnikalniams kaip Toba (prieš 71-73 000 metų). Pasak mokslininkų, dėl šio išsiveržimo vidutinė Žemės temperatūra nukrito 1 °C, prasidėjo ledynmetis, Pietryčių Azijoje išnyko miškai, labai sumažėjo žmonių populiacija, masiškai išmirė gyvūnų rūšys.

Tačiau ir silpnesni išsiveržimai padarė žymią įtaką žmonijos istorijai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]