Vosylius Sezemanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vosylius Sezemanas
Gimė: 1884 m. gegužės 30 d.
Vyborgas, Suomija
Mirė: 1963 m. kovo 30 d. (78 metai)
Vilnius
Vaikai:

Georgijus-Arsenijus Sezemanas

Veikla: filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, filosofijos profesorius
Alma mater:
  • 1913 m. Peterburgo universiteto Filosofijos katedros privatdocentas.
  • 1919 m. Saratovo universiteto docentas
  • 1923 m. Vytauto Didžiojo universitete filosofijos katedros vadovas
  • 1943 m. Vilniaus rusų gimnazija,
  • 1963 m. Vilniaus universitetas

Vosylius Sezemanas (1884 m. gegužės 30 d. Vyborge, Suomija1963 m. kovo 30 d. Vilniuje) – filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, filosofijos profesorius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

V. Sezemano tėvas buvo švedas, motina – vokiečių kilmės Suomijos pilietė. Vaikystės ir mokslo metai praėjo Peterburge, kur tėvas dirbo gydytoju. V.Sezemanas mokėsi Jekaterinos vokiečių gimnazijoje Peterburge, ten gavo klasikinį išsilavinimą ir baigė ją aukso medaliu. 1902 m. pradėjo studijuoti Karinėje medicinos akademijoje, bet po metų studijas metė ir pradėjo studijuoti Peterburgo universiteto Istorijos ir filosofijos fakultete filosofiją ir klasikinę filologiją. 1909 m. baigė studijas ir pasiliko dirbti universiteto Klasikinės filologijos katedroje aspirantu. Neilgai trukus gavo stipendiją mokslams užsienyje.

19091911 m. studijavo filosofiją, psichologiją, estetiką, pedagogiką Marburgo ir Berlyno universitetuose pas garsius to meto profesorius H. Coheną, P. Natorpą, E. Cassirerį, H. Dielsą, H. Wolffliną. Grįžęs į Rusiją, dirbo filosofijos disciplinų, pedagogikos, psichologijos, logikos ir klasikinių kalbų dėstytoju įvairiose Peterburgo mokyklose. Kartu gilino savo filosofines žinias, 1913 m. išlaikė filosofijos magistro egzaminus ir buvo išrinktas Peterburgo universiteto Filosofijos katedros privatdocentu.

Prasidėjus I pasauliniam karui, pedagoginį darbą nutraukė, savanoriu įstojo į sanitarinį būrį ir išvyko į frontą. Grįžęs Peterburgan, vėl tęsė mokslinį ir pedagoginį darbą. Po Vasario revoliucijos keletą mėnesių dirbo Laikinosios vyriausybės spaudos biure ir bendradarbiavo Revoliucijos archyve. 1918 m. su šeima persikėlė į Viatkos miestą, ten gavo pedagogikos ir psichologijos dėstytojo vietą pedagoginiame institute. 1919 m. V. Sezemanas buvo išrinktas Saratovo universiteto docentu, kur dirbo iki 1921 m. vasaros. Netrukus jis, kaip Suomijos pilietis, su šeima išvyko į Helsikį, aplankyti ten sergančią savo motiną. Dėl susiklosčiusios nepalankios politinės situacijos V. Sezemanas buvo priverstas pasilikti su šeima Helsinkyje. Iš ten jis persikėlė į Berlyną, kur dirbo korepetitoriumi ir vertėju, bei buvo įsitraukęs į eurazijiečių Sąjūdį ir dalyvavo Rusų instituto veikloje.

1923 m. V. Sezemanas pakviečiamas į Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetą Kaune, vadovauti Filosofijos katedrai. Dirbdamas Kaune jis parašė brandžiausias savo studijas gnoseologijos, logikos, estetikos, etikos, antikos ir naujausios filosofijos istorijos srityse. Kaip Europos mąstytojas, jis spausdino savo darbus įvairiuose Europos leidiniuose, tačiau tuo pat metu jis domėjosi ir įsiliejo ir į Lietuvos filosofinį ir kultūrinį gyvenimą. Lietuva jam tapo antrąja tėvyne, čia jis rado palankias sąlygas dirbti moklsinį darbą, rašyti ir kurti. Vosyliaus Sezemano „Logika“ (1928 m.) bei „Estetika“ (1970 m.) pripažinti kaip vieni svarbiausių Lietuvos filosofijos veikalų. Puikiai išmokęs lietuvių kalbą, jis išvertė Aristotelio „Apie sielą“, daug prisidėdamas prie lietuviškos filosofinės terminijos kūrimo bei tobulinimo.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, kartu su universitetu persikėlė į Vilnių ir toliau ėjo profesoriaus pareigas. Ten jis dėstė folosofijos istoriją, gnoseologiją, estetiką, logiką ir pedagogiką. 1943 m. vokiečių okupantams uždarius universitetą, dėstė vokiečių kalbą Vilniaus rusų gimnazijoje, vadovavo filosofijos būreliui, kuris buvo įkurtas žydų gete. Po karo vėl ėjo profesoriaus pareigas universitete.

1950 m. buvo apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, nuteistas 15-kai metų ir ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, iki pat mirties 1963 m. dirbo mokslinį darbą ir dėstė Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje.

V. Sezemano „Raštai“[taisyti | redaguoti kodą]

Šioje knygoje yra pateikta keletas rankraštinių studijų, prieškario Lietuvoje skelbti straipsniai, studijos, paskaitos, konspektai, filosofijos istorijos darbai, kultūros, socialinės filosofijos, etikos, religijotyros darbai.

„Raštuose“ atsiskleidžia pagrindinė V. Sezemano filosofijos tema – žmogus. Čia nagrinėjami jo būties aspektai, istorinis ir kultūros pasaulis, dvasinė pasaulėžiūra. Į filosofijos istoriją nežiūrima kaip į sustingusį faktą, o į dabarties problemas – vien į kaip šiandien kilusias. Filosofijos istorijos prasmė – atskleisti, koks yra praeities, dabarties ir ateities ryšys kultūros plėtotėje.

Žmonijos istorija išskiriama dvasinės kultūros epochomis, besiskiriančiomis kokybiškai ir nepaaiškinančiomis viena kitos prieš tai buvusia epocha. „Iš praeities neįmanoma išplėtoti dabarties, kaip iš dabarties—išplėtoti ateities.“ Tokiu būdu, naujas praeities įsisąmoninimas ne tik įprasmina dabarties įvykius, bet ir leidžia pamatyti praeitį kitoje šviesoje, kokios ji pati dar neturėjo. Taip praėjusios dvasinės kultūros epochos geriau paaiškinamos, matosi jų teologinis krūvis, bei pasikartojantys reiškiniai – krizės.

Pasak autoriaus, krizė kultūroje subręsta tuomet, kai nauji įvykiai ir faktai netelpa esamojoje vertybių skalėje, o naujo jų prasmės supratimo dar nėra, kas sukelia žmonėms beviltiškumo jausmą, keistumą, beprasmiškumą. Ir tik naujos prasmės atskleidimas gali įveikti šiuos jausmus. Reikia rasti naują dabarties paaiškinimą, kuris ne tik aiškintų ją iš praeities, bet kartu pateisintų prieš ateitį.

Ateitis—atvira, iš anksto neapibrėžiama ir tiksliai nedeterminuojama, bet dabartyje esančios vertybės įgalina žmones veikti, ir šis veiksmas kartu yra ateities kūrimas. Toks aiškinimas, tarsi kaip kultūrinės kūrybos aktas, dėl kurio išlaikomas amžinai gyvas praeities ir dabarties ryšys, o per dabartį – ryšys su ateitimi.

V. Sezemano „Estetika“[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vienas svarbiausių V. Sezemano mokslinių veikalų. Pagrindinė veikale nagrinėjama problema – estetinių reiškinių specifika, jų savitumas. Autorius bando suvokti grožio pasaulį iš vidaus ir iš jo specifikos išvesti jo pažinimo sąlygas.

Anot autoriaus, estetinis suvokimas – tai savitas, nepakartojamas išgyvenimas, kuris priklauso mūsų vidaus pasauliui, yra autonomiškas, kartu ir sintetinis bei analitinis aktas, kurį sukelia tam tikras meno kūrinys ar gamtos reiškinys. Grožis nesutampa su pačiu suvokiamu išoriniu objektu, jis yra tik tam tikras to objekto suvokimo aspektas, kuriam reikalingas estetinis sąmonės nusistatymas. Taip laisvai orientuoti sąmonės veiklą išorinės aplinkos atžvilgiu išimtinai sugeba tik žmogus. Todėl, autoriaus teigimu, grožis yra neatskiriamas nuo žmogaus egzistavimo: „Tiktai žmoguje pasaulis įsisąmonina savo grožį, savo estetines potencijas. Žmogus ne tik pats kuria grožį, kartu jis atlieka funkciją to organo, kurio dėka, pasaulis suvokia savyje glūdinčias estetines vertybes“.

V. Sezemano „Gnoseologija“[taisyti | redaguoti kodą]

Veikalas yra sudarytas iš V. Sezemano skaitytų paskaitų kurso, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentams. Veikale pateikiama kritinė naujų amžių ir dabartinės gnoseologijos krypčių ir koncepcijų analizė, išryškinamos jų ypatybės, nenuoseklumas, ir pažymimi principai, kurie, autoriaus supratimu, turėtų praplėsti gnoseologijos akiratį.

Svarbiausios V. Sezemano intencijos šiame veikale – apimti gnoseologija bet kokį pažinimą, visas galimas jo rūšis, ypač tas savitas pažinimo formas, kurios iškyla žmogaus savęs supratime, dvasios fenomenuose ir kultūros vertybėse.

Plačiai nagrinėjamas filosofijos krypčių – materializmo ir idealizmo – klausimas: kiekvienos aiškinimas paprastai prieina priešingų išvadų, todėl šių krypčių pagrįstumas -esminė gnoseologijos problema, kuri iškyla jau vos pradėjus aiškintis pažinimo prigimtį ir paskirtį.

V. Sezemano požiūriu, gnoseologijos problematikos šerdis yra subjekto ir objekto koreliacija, kuri glūdi pačioje pažinimo prasmėje. Pažinimo sąvoka suponuoja nuo subjekto nepriklausomo objekto buvimą. Subjekto ir objekto santykis pažinime yra tai, kad pažinimo turinys kyla iš objekto, kita vertus, pažinimas vis dėlto yra subjekto aktas, kame taip pat glūdi prieštaravimas. Pažinimo subjektas tarsi izoliuojamas nuo pasaulio, o žmogaus ir aplinkos santykiui suprasti būtinas priešingas išeities taškas – jų vienumas.

Pagrindiniai veikalai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Logika. – Kaunas: Rankus, 1928.
  • Raštai. Gnoseologija. – V.:Mintis, 1987.
  • Estetika. – V.:Mintis, 1970.
  • Filosofijos istorija. Kultūra. – V.: Mintis, 1997.
  • Loginiai ir gnoseologiniai tyrinėjimai. V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. – 216 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]