Volapiukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Volapiuk kalba
(Volapük)
Kūrėjas Johann Martin Schleyer
Vartojimas
Kalbančiųjų 25-30
Kalbos kodai
ISO 639-1: vo
ISO 639-2: vol
ISO/DIS 639-3:
Wikipedia
Vikipedija Volapiukas
Volapiuk simbolis

Volapiukas (sav. Volapük) – yra dirbtinė kalba, 18791880 m. katalikų kunigo Johann Martin Schleyer sukurta Badene, Vokietijoje. Volapiuko konventai vyko 1884 m. (Frydrichshafene), 1887 m. (Miunchene) ir 1889 m. (Paryžiuje). Pirmuosiuose dviejuose konventuose naudota vokiečių kalba, o paskutiniojoje konferencijoje tik volapiukas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1880 m. buvo išleista volapiuko gramatika, po metų pradėtas reguliariai leisti laikraštis „Volapükabled“, aplink kurį būrėsi kalbos propaguotojai.

Populiarumo viršūnę volapiukas pasiekė 1889 m., kai buvo apie 283 volapiuko klubai, 25 periodiniai leidiniai volapiuku arba apie šią kalbą bei išleista 316 šios kalbos vadovėlių 25 kalbomis. Tuo metu volapiuką mokėjo apie 200 tūkst. žmonių, daugiausia Europoje ir Amerikoje. XX a. pradžioje volapiuką išstūmė paprastesnė ir lengviau išmokstama esperanto kalba. Volapiuko šalininkai taip pat sukūrė keletą naujų dirbtinių kalbų – idiom neutral (1901 m.), latina sine flexione (1903 m.).

Kalba šiek tiek atgijo atsiradus internetui – susikūrė kelios diskusijų grupės, rengiama Vikipedija volapiuku, tačiau kalbančiųjų skaičius tėra keletas dešimčių.


Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Schleyer volapiuko žodyną sudarė daugiausia iš anglų kalbos, taip pat šiek tiek pridėta vokiečių ir prancūzų kalbų žodžių. Žodžiai dažnai stipriai modifikuoti, taip kad originalus žodis sunkiai atpažįstamas. Pvz., „vol“ ir „pük“ yra kilę iš angliškų žodžių „world“ ir „speak“. Keliaskiemenių žodžių paskutinis skiemuo visada kirčiuojamas, nepriklausomai nuo to kur buvo žodžio kirtis toje kalboje iš kurios jis paimtas. Panašu, kad Schleyer stengėsi taip pakeisti gyvų kalbų žodžius, kad juos būtų sunku atpažinti ir kalbos nebūtų galima sieti su kuria nors gyvąja kalba ar tauta. Taip vengta kritikos, kuri kartais išsakoma esperanto ir interlingua atžvilgiu – ją lengviau išmoksta europiečiai. R iš pradžių nebuvo įtraukta, nes taip siekta palengvinti tarimą kinams, tačiau paliktos kitos fonemos, kurias neeuropiečiams ištarti sunku (pvz., ö ir ü).

Gramatika daugiausia remiasi indoeuropiečių kalbomis. Volapiuke, kaip ir vokiečių kalboje, daiktavardis turi keturis linksnius: vardininką, kilmininką, naudininką ir galininką. Sudurtiniuose žodžiuose sudedamosios dalys paprastai atskiriamos pirmojo žodžio kilmininko galūne -a, pvz., Vola-pük „pasaulio-kalba“, tačiau kartais sudedamosios dalys atskiriamos ir galininko arba naudininko galūnėmis -i ir -e.

Ortografija[taisyti | redaguoti kodą]

Schleyer siūlė alternatyvias rašymo formas umliautams, tačiau jos naudotos retai.
raidė IPA
a [a]
ä [ɛ]
b [b]
c [tʃ] arba [dʒ]
d [d]
e [e]
f [f]
raidė IPA
g [ɡ]
h [h]
i [i]
j [ʃ] arba [ʒ]
k [k]
l [l]
m [m]
raidė IPA
n [n]
o [o]
ö [ø]
p [p]
r [r] (pridėta 1931 m.)
s [s] arba [z]
t [t]
raidė IPA
u [u]
ü [y]
v [v]
x [ks] arba [gz]
y [j]
z [ts] arba [dz]

Pastaba: ä, ö ir ü kartais rašomos atitinkamai kaip ay, oy ir uy (plg. alternatyvų vokišką užrašymą – ae, oe, ue).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]