Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (vok. Gesetz für den Vorrang Erneuerbarer Energien, sutr. Erneuerbare-Energien-Gesetz, EEG) - Vokietijos federalinis įstatymas, pagrindinis Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos teisės šaltinis. Tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, nustatyti superkamos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių kainas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Įstatymo pirmtakas buvo 1990 metų gruodžio 7 dienos Įstatymas dėl elektros energijos, pagamintos panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, tiekimo visuomeniniam tinklui (vok. Gesetz über die Einspeisung von Strom aus erneuerbaren Energien in das öffentliche Netz, sutr. Stromeinspeisungsgesetz), įsigaliojęs nuo 1991 m.[1] Pagal jo 1 straipsnį „Taikymo sritis“ pirminės redakcijos įstatymas reglamentavo visuomeninių elektros energijos tiekimo įmonių elektros energijos, pagamintos panaudojant tik vandens potencinę, vėjo, saulės energiją, iš sąvartynų ir valymo įrenginių ar žemės ūkio bei miško ūkio produktų ar liekanų ir biologinių atliekų gautas dujas, pirkimą ir už tokią energiją mokamą kainą.

Yra įprasta, kad visuomeninės elektros energijos tiekimo įmonės sąvoka apima ir privačias įmones, ir iš dalies ar visiškai viešajam sektoriui priklausančias bendroves.

1994 m. liepos 19 d. Įstatymas, užtikrinantis anglių tiekimą elektrinėms ir pakeičiantis įstatymą dėl atominės energijos ir Stromeinspeisungsgesetz (Gesetz zur Sicherung des Einsatzes von Steinkohle in der Verstromung und zur Änderung des Atomgesetzes und des Stromeinspeisungsgesetzes, BGBl. 1994 I, p. 1618, toliau – 1994 m. Įstatymas) išplėtė Stromeinspeisungsgesetz 1 straipsnyje numatytą taikymo sritį energijai gautai iš medienos pramonės. 1998 m. Įstatymas pakeitė nuorodą į žemės ūkio bei miško ūkio produktus ar liekanas, biologines atliekas ir medienos pramonę „biomasės“ sąvoka ir patikslino, kad Stromeinspeisungsgesetz taikomas energijai, pagamintai panaudojant „šio įstatymo galiojimo srityje“ išvardytus atsinaujinančiuosius energijos išteklius.

Stromeinspeisungsgesetz 2 straipsnis „Pareiga pirkti“ numatė, kad elektros energijos tiekimo įmonės privalo pirkti iš atsinaujinančių energijos išteklių jų tiekimo zonoje pagamintą energiją ir už ją mokėti pagal 3 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis, pakeistas 1998 m. Įstatymu, kuris šį straipsnį papildė antru ir trečiu sakiniu, skamba taip:

„Elektros energijos tiekimo įmonės, naudojančios bendrą tiekimo tinklą, turi pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių jų tiekimo zonoje pagamintą elektros energiją ir už ją mokėti pagal 3 straipsnio nuostatas. Jei elektros energijos gamintojas nepatenka nė į vieną sistemos tiekimo zoną, ši pareiga taikoma įmonei, kurios sistema yra pritaikyta energijai perduoti ir yra artimiausia gamintojui. Papildomos su 2 ir 4 dalies punktų taikymu susijusios sąnaudos apskaitos sumetimais gali būti pridėtos prie paskirstymo ir perdavimo ir į jas gali būti atsižvelgiama, skaičiuojant atlyginimą už tranzitą“.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bundesgesetzblatt Teil I; S. 2633
  2. Byla C‑379/98 (ESTT)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]