Vokiečių ekspresionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vokiečių ekspresionizmas yra kinematografinis judėjimas, gimęs Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Vokiečių ekspresionizmo filmai pasižymi savita stilistika, gilia simbolika ir stipria nuotaikų išraiška scenografinėmis priemonėmis.

Žymiausi ekspresionistiniai filmai buvo Daktaro Kalagario kabinetas (1920), Golemas (filmas) (1915) ir Nosferatu (1922). Vėlesni Fritzo Lango darbai Metropolis (1927) ir M (1931) taip pat dažnai įvardyjami kaip ekspresionistiniai. Didelę įtaką šiam judėjimui padarė tuo metu Europoje populiarus dadaizmas. Todėl scenografija pasižymi visišku nerealistiškumu ir absurdiška geometrija. Vyraujantys „intelektualūs“ siužeto motyvai: pamišimas, beprotybė, išdavystė, buvo atsvara tą laikmetį vyravusiai nuotykių ir romantinei kinematografijai.

Ketvirtą dešimtmetį Holivude taip pat atsirado tamsios nuotaikos filmų. Pagrindinė to priežastis – kylantis nacizmas, privertęs daug kūrėjų pasitraukti už Atlanto. Būtent jų įtaka lėmė tokių žanrų kaip siaubo filmas ir film noir gimimą.