Vladislovas Martinaitis
| Vladislovas Martinaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1910 m. balandžio 17 d. Rostovas prie Dono, Rusija |
| Mirė | 1983 m. kovo 27 d. (72 metai) Vilnius |
| Tėvas | Petras Martinaitis |
| Motina | Pranciška Martinaitienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Tatjana Aliochina |
| Vaikai | Jurijus, Eugenija, Aleksandras, Petras |
| Veikla | inžinierius kelininkas, partinis veikėjas |
| Partija | 1943 m. SSKP |
| Alma mater | 1938 m. Charkovo automobilių kelių institutas |
Vladislovas Martinaitis (1910 m. balandžio 17 d. Rostove prie Dono – 1982 m. kovo 27 d. Vilniuje) – Lietuvos inžinierius kelininkas, partinis veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvai kilę iš Jonavos, kur jo tėvas Petras Martinaitis dirbo geležinkelyje. 1910 m. Petras ir Pranciška Martinaičiai buvo išsiųsti tarnauti į Rostovą prie Dono, kur tais pačiais metais gimė sūnus Vladislovas. Šeimoje augo su trimis seserimis – Marija (1899–1982), Janina (1904–1991) ir Stanislava (1908–1983).
Kelerius metus dirbęs paprastu darbininku, Vladislovas gavo tais laikais reikalingas charakteristikas-rekomendacijas ir 1930 m. įstojo į Automobilių kelių institutą Rostove prie Dono, tačiau 1933 m. buvo pašauktas į Raudonąją armiją atlikti karinės prievolės, kur buvo paskirtas Tolimųjų Rytų kelių tiesimo brigados mechanizuoto skyriaus viršininku. Inžineriniame dalinyje įgijo jaunesniojo leitenanto, vėliau – leitenanto laipsnį. Po tarnybos armijoje tęsė studijas Charkovo S. Kosiovo automobilių kelių institute. Studijuodamas išlaikė 32 disciplinų egzaminus, iš kurių 29 išlaikyti „labai gerai“, „gerai“ – politinė ekonomija ir anglų kalba, „patenkinamai“ – dialektinis ir istorinis materializmas. Institutą su pagyrimu baigė 1938 m.
Baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Sibire. 1938–1940 m. dirbo Angaros-Lenos trakto kelių tiesimo valdyboje. Pradėjo dirbti kelių tiesimo būrio viršininku, baigė – trakto statybos vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1940 m. balandžio mėn. dirbo Mongolijoje, vadovavo „Vostsibirstrojtresto“ specialiajai statybai Nr. 75. Nuo 1941 m. tapo šios statybos (tresto) viršininku. 1942 m. rugsėjo mėn. paskirtas dirbti į Čitos sritį tiesti specialios paskirties kelių, priklausiusių specialiosioms statyboms Nr. 333 ir 351.
1944–1954 m. LSSR vidaus reikalų ministerijos (iki 1946 m. Liaudies komisariato) plentų valdybos viršininkas. 1955–1976 m. LSSR automobilių transporto ir plentų ministras. Vadovavo kelių ir tiltų atstatymui po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė kokybiškų kelių ir automagistralių tinklo viziją Lietuvoje ir užtikrino jos įgyvendinimo finansavimą iš SSRS centralizuotų fondų. 1976 m. susirgęs išėjo į pensiją. Mirė 1983 m. kovo 27 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
1958–1960 m. LKP Revizijos komisijos narys. 1960–1961 m. kandidatas į LKP CK narius, 1961–1981 m. LKP CK narys. 1958–1980 m. LSSR AT deputatas.[1]
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1938 m. gegužės 9 d. Vladislovas Martinaitis vedė lietuvių kilmės rostovietę Tatjaną Aliochiną. Vaikai: Jurijus (g. 1940 m.) – inžinierius statybininkas, Eugenija (g. 1945 m.) – ekonomikos daktarė, Aleksandras (g. 1950 m.) – fizikos daktaras, dabar verslininkas, Petras (g. 1954 m.) – inžinierius kelininkas, dabar verslininkas.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sovietinės valdžios apdovanotas 6 ordinais ir medaliais
- 1962 m. LTSR nusipelnęs inžinierius
- 1971 m. SSRS MT premija
Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladislavo Martinaičio iniciatyva buvo išsaugotas Rykantų ąžuolas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mečislovas Markuckas. Vladislovas Martinaitis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 701
- R. Kasperavičius, A. Bertašius. Plentų valdybai – 75 metai. II dalis (1944–1994). – Vilnius: Kelių muziejus, 1995. – 139 p.
- Vilniaus-Kauno-Klaipėdos automagistralė: leidinys skirtas pažymėti automagistralės Kauno-Klaipėdos ruožo tiesimo baigimo dešimtmetį / K. Akromas, A. Bružas, A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis, V. Petkūnas. – Kaunas: Kelprojektas, 1997. – 128 p.: iliustr. – ISBN 9986-9151-0-4
- J. Biržiškis. Kas palikta po septynerių darbo metų. Pirmoji vyriausybė 1990–1991. – Vilnius: Pradai, 2000. – 449 p.
- J. Martinaitis. Lietuvos automagistralių iniciatorius // Lietuvos keliai, 2000, Nr. 2, Vilnius, p. 68–70
- A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis. Lietuvos kelių tobulinimo raida 1950–2000 m. – AB „Kelprojektas“, 2001.
- A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis. Lietuvos automobilių kelių tobulinimo raida. – Vilnius, 2001. – 113 p.
- E. Palšaitis. Veteranų klubo „Kelininkas“ almanachas. – Vilnius, 2002. – 384 p.
- E. Palšaitis. Mokslo ir technikos raida Lietuvoje / Vladislovas Martinaitis – prieštaringa asmenybė. – Vilnius: Technika, 2002. – 248 p.
- G. A. Reinys. Jie visada pirmieji. – Kaunas: Naujas laikas, 2002. – 128 p.
- J. Bazys. Gyvenimo ratas teberieda keliais… // Mokslas ir technika, 2002, Nr. 3
- Lietuvos automobilių transportas. Mūsų gyvenimo dalis. – UAB „Transporto pasaulis“, 2006.
- Algirdas Vileikis prisimena… // Savaitė, Nr. 6, 2008-02-06
- Papildomos informacijos galite rasti Lietuvos kelių muziejuje
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vladislovas Martinaitis: automobilių transporto ir plentų ministras, 1955–1976 / Evaldas Palšaitis. Archyvuota kopija 2014-09-03 iš Wayback Machine projekto. – Vilnius: Ex Arte, 2007. – 63 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9791-7-3