Vladimiras Vladko
Vladimiras Vladko | |
---|---|
Gimė | 1901 m. sausio 8 d. Peterburgas (Rusija) |
Mirė | 1974 m. balandžio 21 d. (73 metai) Kijevas |
Veikla | žurnalistas, rašytojas fantastas |
Partija | 1944 m. TSKP |
Alma mater | 1921 m. Voronežo Liaudies švietimo institutas |
Žymūs apdovanojimai | |
Volodymyras Vladko (Володи́мир Микола́йович Владко́), tikroji pavardė Volodymiras Jeremčenka (Володи́мир Микола́йович Єремченко; 1901 m. sausio 8 d. Sankt-Peterburgas – 1974 m. balandžio 21 d. Kyjevas) – ukrainiečių tarybinis žurnalistas, teatro kritikas, rašytojas fantastas. Laikomas vienu tarybinės mokslinės fantastikos pradininkų.
Pseudonimas atsirado iš tipografinės klaidos. Eilinio straipsnio korektūriniame juodraštyje iš vardo Vladimir liko Vlad-, o iš pavardės Jeremčenko liko -ko. Ši klaida ir tapo pseudonimu.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Peterburge, tarnautojo šeimoje.
- 1921 m. – baigė Voronežo liaudies švietimo institutą. Ėmė dirbti žurnalistu.
- 1941 m. – tapo Ukrainos T. Ševčenkos vardo radijo stoties Saratove politiniu komentatoriumi, specialiuoju Sovinformbiuro korespondentu.
- 1943–1946 m. – laikraščio „Pravda“ korespondentas Charkovo srityje.
- 1944 m. – įstojo į TSKP.
- 1947–1951 m. – tapo Ukrainos TSR Glavrepertkomo (Vyriausiojo repertuarų komiteto) viršininku.
- 1951–1956 m. – laikraščio „Литературная газета“ ('Literatūrinis laikraštis') Kijevo skyriaus vyriausiasis redaktorius.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skelbti eiles, feljetonus, recenzijas pradėjo 1917 m. Jaunystėje uždarbiavo kaip žurnalistas. Vėliau ėmė rašyti žurnalistinių apybraižų rinkinius, fantastinius apsakymus ir apysakas.
Kūriniai versti į baltarusių, bulgarų, vengrų, lietuvių, vokiečių, serbų, čekų ir japonų kalbas.
Rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1936 m. – „Двенадцать рассказов“ (Dvylika apsakymų)
- 1962 m. – „Волшебные рассказы“ (Stebuklingi apsakymai)
Romanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1939 m. – „Потомки Скифов“ (Skitų palikuonys)
- V. Vladko (1968) Skitų palikuonys. V.: Vaga. 413 p.
- 1941 m. – „Седой капитан“ (Žilas kapitonas)
- 1967 m. – „Железный бунт“ (Geležinis maištas)
Apysakos ir apsakymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1929 m. – apysaka „Роботы идут“ (Robotai eina)
- 1930 m. – apsakymas „Молния в плену“ (Žaibas nelaisvėje)
- 1930 m. – apsakymas „Ракетоплан С-218“ (Raketoplanas S-218)
- 1930 m. – apsakymas „Мать всех цветов и всего живого“ (Visu spalvų ir viso kas gyva motina)
- 1934 m. – apysaka „Сберкасса времени“ (Laiko taupomoji kasa)
- 1936 m. – apsakymas „Аэроторпеды поворачивают назад“ (Aerotorpedos suka atgal)
- 1941 m. – apsakymas „Приключения Ивана Ивановича“ (Ivano Ivanovičiaus nuotykiai)
- 1961 m. – apsakymas „Время взаймы“ (Laikas skolon)
- 1963 m. – apsakymas „Двойники Стёпы Лозникова“ (Stiopos Loznikovo antrininkas)
- 1963 m. – apsakymas „Камень с планеты Тау“ (Akmuo iš Tau planetos)
- 1963 m. – apysaka „Фиолетовая гибель“ (Violetinė žūtis)
- 1965 m. – apsakymas „Тайна его спутников“ (Jo palydovų paslaptis)
- 1965 m. – apsakymas „Чудесный поляризатор“ (Stebuklingas poliarizatorius)
- 1968 m. – apsakymas „На Луне как на Луне“ (Mėnulyje kaip Mėnulyje)
- 1969 m. – apsakymas „Встреча в космосе“ (Susitikimas kosmose)
- 1971 m. – apsakymas „Защита облачной планеты“ (Debesuotosios planetos gynyba)
- 1935 m. (1955 m. – perrašytas variantas) – apysaka „Аргонавты Вселенной“ (Visatos argonautai)
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 2 Garbės ženklo ordinai
- „Auksinis kosmonautas“ – Socialistinių šalių rašytojų fantastų suvažiavimo Poznanėje Tarptautinio žiuri apdovanojimas.