Vladas Daumantas
| Vladas Daumantas | |
|---|---|
| Vladas Daumantas - pirmasis Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje (1919) | |
| Gimė | 1885 m. vasario 24 d. Kražiai, Raseinių apskritis, Kauno gubernija |
| Mirė | 1977 m. liepos 7 d. (92 metai) Čikaga, Ilinojus, Jungtinės Amerikos Valstijos |
| Tėvai | Baltramiejus Dzimidavičius ir Barbora Penikaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Antanina Vaitkevičaitė |
| Veikla | Lietuvos diplomatas, bibliofilas, kolekcininkas |
| Alma mater | Fribūro universitetas |
| Parašas | |
| |
Vladas Daumantas (iki 1915 m. Vladislovas Dzimidavičius, lenk. Władisław Dzimidowicz, 1885 m. vasario 24 d. Kražiai – 1977 m. liepos 7 d. Čikaga) – Lietuvos diplomatas, bibliofilas ir kolekcininkas.
Kilmė ir išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1885 m. Kražių parapijos bažnytinių gimimo metrikų knyga Vlado Daumanto tėvus – Baltramiejų ir Barborą Penikaitę Dzimidavičius vadina valstiečiais iš Kelmynų seniūnijos Šiluvos valsčiuje (Крестьянъ Шыдловской волости Кiельминскаго общества).[1] Viktorija Dzimidaitė-Vavrik pasakoja, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Dzimidai iš Kelmynų ir Plekaičių, norintys kurti arba pabrėžti lenkiškąją tapatybę, save vadino Dzimidavičiais.[2] Juozo Gabrio teiginį, kad V. Daumantas buvęs pusiau bajoriškos kilmės[3] paremia žinia, jog apie 1912 m., mirus Baltramiejui Dzimidavičiui, našlę ir vaikų mokslus sulig ordinarija (išlaikymo sutartis, pasirašoma tarp tėvų ir vaikų) visapusiškai rėmė Plūščių dvarininkė P. Pšeciševskienė.
Kartu su V. Daumantu šeimoje augo sesuo dvynė Paulina Sofija, taip pat Gertrūda, Vincenta ir brolis Adolfas. Dzimidavičiai Kražiuose turėjo savo ūkį ir parduotuvę, o XX a. trečiame dešimtmetyje Barbora Dzimidavičienė rūpinosi namo Kražantės pakrantėje, Vytauto kalno papėdėje, statyba (dabartinis adresas – Medainės g. 37). Ar šioje vietoje kitados stovėjo gimtieji V. Daumanto namai, tiksliai nežinoma. Beje, ir gilioje senatvėje, gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, V. Daumantas su įkvėpimu mėgdavo pasakoti apie Kražantėje paslėptą turtą, kurio paslaptį jis vienas težinąs.[4]
1895 m. gruodžio 22 d. V. Daumantas Kražiuose su pagyrimu baigė dviklasę rusų administracijos mokyklą, toliau mokslą tęsė, spėjama, Palangos berniukų progimnazijoje ir Liepojos berniukų gimnazijoje; 1906–1911 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1912 m. vasaros semestre V. Daumantas pradėjo mokslą katalikiškame Fribūro universitete (L'Université de Fribourg). Jo studijos Filosofijos fakultete tęsėsi iki 1916 m. žiemos semestro (imtinai), taip pat ir 1917 m. žiemos semestrą.[5]
Klausiau filosofijos, istorijos, pagelbinių istorijos šakų (chronologija, numizmatika, paleografija) ir dailės meno istorijos, kurioj srytyj specijalizavaus. Daktaro laipsnį gauti disertaciją buvau pradėjęs rašyti apie Lietuvos baroką, bet, karui ištikus ir vokiečiams Lietuvą užėmus, pradėtą darbą dėl medegos stokos baigti, greitos karo pabaigos belaukiant, nepasisekė – vėliau rašė V. Daumantas savo autobiografijoje.[6]
Akademinė lietuvių studentų draugija Rūta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1912 m. gegužės 5 d. V. Daumantas įstojo į akademinę Fribūro universiteto lietuvių studentų draugiją Rūta (Draugystę Lietuviškos Jaunuomenės Friburge), ėjo bibliotekininko pareigas (kningininkas kun. Dzimidaviče), o 1913 m. žiemos semestrą pradedant – lapkričio 30 d. susirinkime – buvo išrinktas jos pirmininku.[7] Svarbiausioji „Rūtos“ veikimo dirva – tai paskaitos, kitaip tariant, siekis lavintis ir dirbti lietuviškoje dirvoje, prisilaikant visur katalikybės principų.
Pirmąjį 1914 m. žiemos semestro susirinkimą baigdamas pirmininkas V. Daumantas naujai išrinktai Draugijos valdybai palinkėjo vaisingai šiais metais pasidarbuoti, gaivinti ir laistyti Rūtos kerą naujais sumanymais.[7] Netrukus, 1915 m. sausio 2 d. susirinkime paaiškėjo, kad tuo naujuoju Rūtos narių sumanymu taps įvairiapusiška veikla į Pirmojo pasaulinio karo verpetą pakliuvusios Lietuvos ir lietuvių tautos labui. Įgaliotoji komisija: Juozas Purickis, Vladas Daumantas ir Antanas Steponavičius (Steponaitis) parašė laišką J. Gabriui, kuris tuo metu Paryžiuje jau vadovavo Lietuvių informacijos biurui, ir pasiūlė savo pagalbą rengiant leidinį apie Lietuvą (anot A. Steponavičiaus – informacinę brošiūrą[8]). 1915 m. kovo 7 d. Rūtos susirinkime jau buvo svarstoma politiškoji orientacija ir keliamas klausimas, kur lietuviams reikia prieglobos ieškoti? Tame pačiame susirinkime buvo sumanyta prancūzų ir vokiečių spaudoje parašyti apie Lietuvą: Prakilnus darbas ir visi jaučia to darbo reikalą, tik vargas, nieks iš mūsų nemoka gerai vienos ar kitos rašomosios kalbos. Manome parašyti kaip sugebėsime, o tik prieš spausdinant pasikviesti į pagelbą žinovą, kad šis išdailintų. Rašinyje atsižvelgti į du dalyku: užakcentuoti savo individualumą ir išreikšti, kad mes norime gyventi dalinant į dvi dalis: geografiškąją ir istoriškąją. Rašymo planą buvo pavesta parengti J. Purickiui ir V. Daumantui.[7]
V. Daumantas turėjo daug naujų sumanymų: tų pačių metų birželio 13 d. Draugijos narius jis ragina stengties taisyklingai sava kalba kalbėti, kits kitą taisant; liepos 3 d. pasiūlo steigti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių, o liepos 18-ąją, Draugijos susirinkime perskaitęs paskaitą Minčių žiupsnis, skiriamas visiems broliams Lietuviams, iškelia mintį pakeisti Rūtos pavadinimą į Lituania.[7]
Prasidedant naujam mokslo metų semestrui, 1915 m. lapkričio 15 d., į Rūtos susirinkimą atvyko trys ištikimiausi Draugijos nariai: J. Purickis, V. Daumantas ir A. Steponavičius; pirmasis iš jų tapo Draugijos pirmininku, antrasis – sekretoriumi. Lapkričio 28-ąją jie tapo Lituania pavadintos akademinės draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriaus nariais.[7]
Atgimstančios Lietuvos politikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo Lozanos (1916 m., 1918 m.), Berno (1916 m., 1917 m.) ir Hagos (1916 m.) konferencijose. 1917 m. sausio 31 m. rengė pasaulinę Lietuvos dieną. Nukentėjusiųjų dėl karo šalpos komiteto ir Lietuvos informacinio biuro Lozanoje narys.[9]
Lozanos lietuvių konferencijos įgaliotas V. Daumantas sukūrė valstybės herbą Vytį bei pašto ženklus, parengė Lietuvos žemėlapį (Carte de la Lituanie)[10] su istorinėmis valstybės sienomis nuo karaliaus Mindaugo laikų; tai 3000 egz. tiražu Berne išspausdintas, 1:1 500 000 mastelio, puikios kokybės spalvotas žemėlapis su lietuviškais vietovardžiais. Jo pareikalavimas buvo toks didelis, kad tuoj reikėjo leisti antrą, o kiek vėliau ir trečią laidą. Šis žemėlapis vėliau figūravo visuose Versalio rūmų kambariuose Taikos tarybų metu. Jis prisidėjo prie to, kad Taikos konferencijos dalyviai pripažino didelę Lietuvą ir lenkam buvo daug darbo, kol ją apkarpė, – rašė savo prisiminimuose šių įvykių dalyvis Antanas Steponaitis.[8]
Nuo 1918 m. rugsėjo V. Daumantas – įgaliotas Lietuvos Tarybos atstovas, o nuo 1919 m. sausio – pirmasis Lietuvos atstovas Šveicarijoje. 1919 m. balandžio – gegužės mėn. jis kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas dalyvavo Jurgio Šaulio vadovaujamos delegacijos derybose su Lenkija dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo ir valstybinės sienų nustatymo. 1919 m. pabaigoje V. Daumantas iš politikos pasitraukė, bet iki 1921 m. gruodžio dar gyveno Šveicarijoje ir Vokietijoje.[9]
Prisiekęs vertėjas, bibliofilas ir kolekcininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1923 m. spalio V. Daumantas dirbo prancūzų kalbos stilistu Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje, o 1925 m. sausio 1 d. teisingumo ministras Antanas Tumėnas jam pavedė eiti Kauno apygardos teismo prisiekusiojo vertėjo pareigas[6] (V. Daumantas mokėjo prancūzų, vokiečių, italų, rusų, lenkų, lotynų ir iš dalies – anglų kalbas).
V. Daumantas gyveno Kaune, įvairiose Aleksoto ir Naujamiesčio vietose, nuo 1933 m. sausio 1 d. – keturių kambarių bute Donelaičio g. 31 (dabar – 67). Šis butas, kurio šeimininkas buvo XXVII knygos mylėtojų draugijos narys, su išmanymu ir aistra kaupiantis meno kūrinius bei knygas, amžininkų pasakojimu, priminė muziejų su puikiais taikomosios, vaizduojamosios dailės rinkiniais ir biblioteka. Pastarosios puošmena – renesansinio įrišimo Jono Bretkūno Postilė (1591).[11]
1941 m. kovo 28 d. Teisingumo Liaudies Komisaro Povilo Pakarklio įsakymu Nr. 559 Vlado Daumanto įstaiga, šešiolika metų veikusi jo bute, buvo uždaryta, o jis pats tą pačią dieną iš prisiekusio vertėjo pareigų atleistas; liepos 30 d. Teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius V. Daumantą sugrąžino į vertėjo pareigas, kurias jis ėjo iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios.
1944 m. liepą V. Daumantas daugelį meno vertybių patikėjo saugoti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojams, o pats, išgabendamas dvylika kitų vertybių dėžių, pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1951 m. V. Daumantas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje; čia dirbo atsitiktinius valytojo, liftininko ir kitus darbus, o kompozitoriaus Vlado Jakubėno namų pusrūsyje, kuriame gyveno iki pat mirties 1977 m., kaupė knygas, žemėlapius ir meno kūrinius. Kai kurias vertybes iš V. Daumanto čia nupirko Kazys Varnelis ir 1998 m. atvežė į Lietuvą. Likusi naujosios V. Daumanto bibliotekos dalis po jo mirties pateko į aukcioną ir buvo išsklaidyta. Daugelis knygų iš Kaune likusios V. Daumanto bibliotekos (ji buvo nacionalizuota, vėliau įsakas atšauktas) per antrąją sovietinę okupaciją pateko į Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrių, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekas.
V. Daumantas palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje (kapo Nr. K L17 B23E G3). Jo antkapį puošia tautinės juostos raštai, Vytis su ąžuolo šakomis, o užrašas skelbia: A † A Konsulas Vladas Daumantas 1885–1977 | Dieve, pasigailėk manęs.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ [Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios gimimo metrikų knyga. 1885–1890 m.] LVIA f. 1521 ap. 1 b. 2, lapas 4.
- ↑ Viktorija Dzimidaitė-Vavrik, g. 1927 m., kilusi iš Plekaičių k., Šiluvos prp., gyvenanti Bazilionuose, Šiaulių r. Pasakojimą įrašė: Marius Debesis, Aistė Petrauskienė ir Vykintas Vaitkevičius 2015 m. lapkričio 3 d.
- ↑ Gabrys-Paršaitis Juozas. Tautos sargyboj. Sudarytojas, įvado ir komentarų autorius Linas Saldukas. Vilnius, 2006, p. 117.
- ↑ Kazys Varnelis, g. 1917 m., kilęs iš Alsėdžių, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Vakarus, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas, 1998 m. sugrįžęs gyventi į Lietuvą. Pasakojimą įrašė V. Vaitkevičius 2002 m. lapkričio 28 d.
- ↑ Štikonaitė Irena. Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI–XX amžiuje, Archivum Lithuanicum Wiesbaden, 2004, t. 6, p. 228.
- ↑ 6,0 6,1 [Kauno apygardos teismas. Daumantas-Dzimidavičius Vladas]. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 478, ap. 1, b. 65, l. 1, 2, 6.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 [Lietuvių studentų draugovės Šveicarijoje „Rūta“ susirinkimų protokolų knyga iš 1909–1915 metų. Saugoma Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, Nr. 365, kopija - Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 196–209], protokolai Nr. 194, 200, 215, metinė ataskaita tarp 230 ir 231, protokolai Nr. 231, 236-238, 241, 245, 247, 248, 250, 251.
- ↑ 8,0 8,1 Steponaitis Antanas. Atsiminimai 1914–1919. Lietuvių veikla Šveicarijoj Did. karo metu. Kaunas, 1940, p. 25, 176-177.
- ↑ 9,0 9,1 Vaitkevičius Vykintas. Vladas Daumantas, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 4, p. 534.
- ↑ Carte de La LITUANIAE Archyvuota kopija 2013-11-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aleknavičienė Ona. „Nebibliografinė“ Jono Bretkūno Postilė (1591): Vlado Daumanto egzempliorius, Archivum Lithuanicum Wiesbaden, 2004, t. 6, 63–86.
