Vitalijus Janickis
| Vitalijus Janickis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1948 m. balandžio 21 d. Kaune |
| Mirė | 2018 m. rugsėjo 9 d. (70 metų) Kaune |
| Tėvas | Jonas Janickis |
| Veikla | Lietuvos chemikas neorganikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. |
Vitalijus Janickis (1948 m. balandžio 21 d. Kaune – 2018 m. rugsėjo 9 d. Kaune) – Lietuvos chemikas neorganikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jono Janickio sūnus. 1965 m. baigė Kauno J. Jablonskio vidurinę mokyklą.1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo Inžinieriaus chemiko-technologo (neorganinių medžiagų ir cheminių trąšų technologija) specialybę. 1972 m. chemijos mokslų daktaras, disertacijos tema: „Kai kurių tiosulfato reakcijų tyrimas“, vadovė prof. dr. Vaclava Zelionkaitė. 1983 m. chemijos mokslų habilituotas daktaras, disertacijos tema: „Sulfanų ir selenanų darinių susidarymas, sandara ir fiziko-cheminės savybės“.
Nuo 1972 m. Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas) dėstytojas. 1972–1982 m. Neorganinės chemijos katedros asistentas, 1982–1985 m. docentas, 1985–1992 m. katedros vedėjas-profesorius, 1992–1996 m. katedros profesorius, 1997–2006 m. katedros vedėjas-profesorius, 2006–2013 m. katedros profesorius.
1994–2003 m. Lietuvos MA narys ekspertas, 2003–2011 m. narys korespondentas, nuo 2011 m. Lietuvos MA tikrasis narys. Tarptautinės kristalografų sąjungos narys.
Vedęs, žmona Raimonda-Kazimiera, sūnūs Jonas – transporto inžinerijos magistras, verslininkas; Donatas – etnologijos ir psichologijos magistras, lektorius ir konsultantas.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tyrimų sritis – sieros, seleno, telūro, fosforo junginiai, laidūs elektrai chalkogenidų sluoksniai dielektrikų paviršiuje. Su O. Fosu 1977 m. atrado naują seleno atmainą – gama monoklininį seleną. Dirbo mokslinį darbą Norvegijos, Vokietijos, Švedijos, Čekijos universitetuose. 12 išradimų autorius,[1] vadovavo 13 disertacijų.[2]
Mokslo sritis ir kryptis: fiziniai mokslai, chemija; technologijos mokslai, medžiagų inžinerija.
Mokslinių interesų sritis: neorganinė, fizikinė, struktūrinė, koordinacinė nemetalų – halogenų (chloro, bromo), chalkogenų (sieros, seleno, telūro) chemija.
Pedagoginė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrosios ir neorganinės chemijos paskaitos, pratybos, laboratoriniai darbai Cheminės technologijos (anksčiau - Lengvosios pramonės, Inžinerinės ekonomikos, Mechanikos, Mašinų gamybos ir Statybos-santechnikos fakultetų studentams bei Tarptautinių studijų centro studentams (anglų kalba)). Chalkogenų chemijos bei aukštesniosios neorganinės chemijos užsiėmimai magistrantams ir doktorantams, vadovavimas bakalaurų ir magistrantų baigiamiesiems darbams.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2003 m. už darbą „Nauji neorganiniai junginiai ir kompozicinės medžiagos: susidarymo, struktūriniai ir taikomųjų savybių tyrimai 1988-2003 m.“ Lietuvos mokslų akademija suteikė Juozo Matulio (chemija) premijos laureato vardą.
2004 m. Lietuvos mokslo premiją fizinių mokslų srityje už darbų ciklą „Nauji neorganiniai junginiai ir kompozicinės medžiagos: susidarymo, sandaros, cheminių, fizikinių ir taikomųjų savybių tyrimai 1973–2003 m.“ Vitalijui Janickiui ir Aivarui Kareivai.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bendroji ir neorganinė chemija (1995),
- Neorganinė chemija (2003),
- Bendrosios ir neorganinės chemijos pagrindai (2003),
- Neorganinės chemijos teoriniai pagrindai, praktikos darbai ir uždaviniai (2004).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vitalijus Janickis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 511 psl.
- ↑ Vitalijus Janickis: bibliografijos rodyklė. – Kaunas: Technologija, 2008. 111 p.