Vitaliečiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vitaliečiai (vok. Vitalienbrüder; lot. fratres Vitalienses) – kaperių kompanija, vėliau užsiėmusi piratavimu, veikė Baltijoje ir vėliau – Šiaurės jūroje. Juos 1392 m. nusamdė Meklenburgo hercogai kovai prieš Daniją, nes Danijos karalienė Margareta I įkalino Albrechtą Meklenburgietį ir jo sūnų, siekdama pajungti Švedijos karalystę. Albrechtas nuo 1364 m. buvo Švedijos karalius ir nuo 1383 m. – Meklenburgo hercogas.

Brolių vitaliečių gildija[taisyti | redaguoti kodą]

Karalienė Margareta ir Albrechtas Meklenburgietis varžėsi dėl valdžios Skandinavijoje. Margaretos pajėgos apgulė Stokholmą, todėl vitaliečiai užsiėmė kaperių veikla ir tiekė Stokholmui maisto atsargas. Pavadinimas „vitaliečiai“ atsirado iš ankstyvojo pavadinimo lot. fratres Vitalienses „viktualijos broliai“, kur lot. victualia reiškia „maisto atsargos, maisto produktai“. Kaperiai taip pasivadino, nes pagrindinė jų užduotis buvo tiekti maisto atsargas į apgultą Stokholmą.

Vitaliečiai buvo organizuoti kaip brolija ar gildija, tad patraukė žmones iš visos Europos. 1392 m. jų pagrindinis priešas buvo įtakingas Hanzos miestas Liubekas, šiame kare rėmęs Daniją. Pradžioje Hanzos sąjunga (išskyrus Liubeką) rėmė vitaliečius. Daugelis Hanzos miestų nenorėjo Danijos pergalės, Kadangi Danija dėl patogios strateginės padėties tuomet būtų visiškai kontroliavusi jūros kelius į Baltiją.

Kelis metus po 1392 m. vitaliečiai turėjo didelę įtaką Baltijos jūroje. Brolija turėjo saugius uostus Rostoke, Ribnice, Vismare ir Štralzunde. Tačiau netrukus jie pasuko plėšikavimo keliu – ėmė piratauti ir plėšti pakrančių gyvenvietes. 1393 m. jie pirmą kartą nusiaubė Bergeną, 1394 m. užkariavo Malmę. Jie taip pat apiplėšė Turku, Vyborgą, Faxeholm, Styresholmą ir Korsholmą, okupavo dalį Fryzijos ir Šlezvigo.

Būdami galios viršūnėje, vitaliečiai 1394 m. užėmė Gotlandą, o savo centrinę būstinę įkūrė Visbyje. Jūrinė prekyba Baltijos regione praktiškai nutrūko. Dėl plėšimų praktiškai žlugo silkių gaudymo verslas. Karalienė Margareta net kreipėsi į Anglijos karalių Ričardą II, norėdama išsinuomoti anglų laivus kovai su piratais.

1395 m. karalienė Margareta politiškai sustiprėjo. Ji Kalmaro unija suvienijo Daniją, Švediją ir Norvegiją. Hanzos sąjunga buvo priversta bendrauti su karaliene Margareta.

Tuo metu vitaliečiai sėkmingai plėšė visų Baltijos šalių laivus. Jų garsus karo šūkis buvo „Mes Dievo draugai, ir viso pasaulio priešai“. Karalienė Margareta ir Švedijos karalius Albertas perleido Gotlandą sąjunginiam Vokiečių ordinui kaip užstatą. 1398 m. Konrado fon Jungingeno vadovaujama įsiveržimo kariuomenė užkariavo Gotlandą ir sunaikino Visbį. Vitaliečiai buvo priversti palikti Gotlandą.

Vitaliečių įpėdiniai lygiadaliai[taisyti | redaguoti kodą]

Po vitaliečių pralaimėjimo 1398 m. ir pasitraukimo iš Gotlando Hanzos sąjunga bandė visiškai užvaldyti Baltijos jūrą, bet nesėkmingai. Vitaliečiai prarado valdžią Botnijos ir Suomių įlankose bei Gotlande, tačiau Baltijoje jie tebeveikė. Jų bazė Baltijoje buvo Šlei įlanka, kitos bazės buvo Fryzijoje – Emso žiotys ir kiti punktai. Buvę vitaliečiai ėmė vadintis „lygiadaliais“ („tie, kurie dalinasi po lygiai“), jie net ėmė perduoti dalį grobio skurstantiems pakrantės gyventojams. Jų veiklos zona apėmė Šiaurės jūrą, Europos Atlanto pakrantę (Brabanto kunigaikštystė, Prancūzija), ir net Ispanija.

Žinomiausias jų vadas buvo kapitonas Klausas Štiortebekeris (vok. Klaus Störtebeker). 1401 m. Simono Utrechtiečio vadovaujama nedidelė eskadra, kurios flagmanas buvo Hamburgo karo laivas „Bunte Kuh“, ties Helgolandu susidūrė su Štiortebekerio pajėgomis. Po tris dienas trukusių susirėmimų Štiortebekeris ir jo įgula buvo įveikti ir paimti nelaisvėn.

Tačiau tuo lygiadalių antpuoliai nepasibaigė. 1429 m., praėjus 28 metams po Štiortebekerio egzekucijos, lygiadaliai užpuolė, apiplėšė ir visiškai sudegino Bergeną. Lygiadalių antpuoliai rimtai trikdė jūrinę prekybą Baltijoje ir Šiaurės jūroje iki maždaug 1440 m.


Commons-logo.svg Vikiteka: Vitaliečiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka