Vilniaus istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vilniaus žemėlapis 1934 m.

Vilniaus miesto istorija siekia 10-ąjį tūkstm. pr. m. e. – prie II šiluminės elektrinės aptikta paleolitinės gyvenvietė. 1-ajame tūkstm. po Kristaus tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos, Kairėnuose (IV–VI a.), Pūčkoriuose (I–XIV a.), N. Vilnioje (I tūkstm. 2-oji pusė).

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja legenda. Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių (kai kurie šaltiniai teigia, kad LDK sostine Vilnius tapęs dar 1322 metais). 1387 m. kovo 11 d. (ar gegužės 6 d.) Merkinėje Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1397 metais įkurta pirmoji mokykla, buvusi prie katedros ir turėjusi privilegijų. XIV a. pabaigoje minimas Rusų kvartalas, labai aktyviai veikė vokiečių pirkliai. 1495 m. įkurtas pirmasis LDK auksakalių cechas.

XIV a. 2-ojoje pusėje Vilniaus seniūnu buvo Dirsūnas.

Plėtra[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp 1503 ir 1522 m. miestas buvo apjuostas gynybine siena su devyneriais vartais ir trim bokštais. 1539 m. jis pavaizduotas Olafo Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“. 15221525 m. baltarusių spaustuvininkas Pranciškus Skorina Vilniuje spausdino pirmąsias knygas. 1532 m. mieste įrengtas vandentiekis. 1562 m. atidaryta pašto linija Vilnius–KrokuvaVienaVenecija. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. XVI a. veikė kelios mokyklos, ginklų liejykla, išspausdintos pirmosios lietuviškos, latviškos ir baltarusiškos knygos.

Miestas augo abipus Neries, jame veikė keli malūnai, plytinė, kalkinė, parako, popieriaus, stiklo dirbtuvės. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

Švedų tvanas ir Rusų armijos puolimas[taisyti | redaguoti kodą]

„Tvano“ metu 1655 m. rugpjūčio 9 d. į Vilnių įžengė Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir miestą pirmą kartą užėmė ir iki 1661 m. valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų – apie 15 ar 25 tūkst. išžudyta. Daug jų žuvo prie Žaliojo tilto bei Bernardinų Bažnyčios. Nors caro rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (17021709 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1745 m., 1747 m. Nepaisant to, XIX a. pradžioje miesto gyventojų skaičius pasiekė 20 000 ir tai buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų.

Rusijos imperijos sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Viena seniausių Vilniaus nuotraukų. Apie 1860 m. nufotografavo Abdonas Korzonas (1826–1865)

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. 1811 m. Vilnius buvo 3-asis pagal dydį RI miestas (po Peterburgo ir Maskvos). 1817 m. patvirtintas perspektyvinis miesto planas. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį, kuriame veikė ir patriotinės filaretų bei filomatų organizacijos. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. iki išaugant Minsko svarbai Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje.

Pagal statistiką 1836 m. Vilniuje gyveno 56 tūkst. gyventojų – iš jų 20,6 tūkst. žydų (36 proc.), o 1875 m. iš 82,7 tūkst. Vilniaus gyventojų žydų buvo jau 38,9 tūkst. (47,5 proc.). 1897 m. surašymo duomenimis, Vilniaus gubernijoje gyveno net 204 261 žydai (apie 13 proc. gubernijos gyventojų). Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo nuo 20 646 iki 63 841, t. y. 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, o išstūmus juos iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc. Jau XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys jų kultūrinių ir šalpos organizacijų, stipriu tarptautinio sionizmo centru, skatinusiu reemigraciją į Izraelį, bet ir pirmos Rusijos marksistinės partijos BUND lopšiu, padėjusiu po metų pagrindus ir RSDP įkūrimui Minske. Tai sąlygojo ženklios dalies žydų bedarbystė, skurdas, o taip pat ir 1827–1855 m. laikotarpis, kada caro Nikolajaus I įsaku mažamečiai skurdžių žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrutus 25 metams ir perkrikštijami.

1860 m. pro Vilnių ėmė kursuoti traukiniai Peterburgo-Varšuvos geležinkeliu. 1867 m. atidaryta viešoji biblioteka.

1895 m. Vilniuje lankėsi Vladimiras Leninas. Carmečiu Vilnius buvo Šiaurės-Vakarų krašto centras. XIX a. 10-ajame dešimtmetyje užstatyti Žvėrynas ir Naujininkai. 1903 m. pastatyta pirmoji elektrinė.

Vilniaus panorama XIX a.
Dominikonų gatvė, XIX a.

Vokiečių okupacija ir bolševikų Litbel[taisyti | redaguoti kodą]

1915 m. rugsėjį miestą užėmė vokiečiai, laikęsi čia iki 1918 m. 1918 m. vasarą Lietuvos Taryba, siekdama nepriklausomybės nuo Vokietijos, paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakviečia kunigaikštį V. Urachą iš Vokietijos tapti jos valdovu. Kunigaikštis turėjo būti karūnuotas karaliumi Mindaugas II (1918 m. liepos 11 d. – 1918 m. lapkričio 2 d.), Vilnius vos ne paskelbiamas įkurtos Lietuvos Karalystės sostine. Vėliau, kilus lenkų-vokiečių konfliktui, Lenkija užima Vilnių. Po trijų dienų miestą užėmė bolševikai ir 1919 m. vasarį paskelbia Vilnių naujai sukurtos valstybes, Lietuvos-Baltarusijos Socialistines Respublikos (Litbel), sostine.

Lenkų aneksija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kariai įžengia į atgautą Vilnių, 1939 m.

1920 m. spalio 9 d. Vilnių okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija. Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 19191939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. Jame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. 1931 m. balandžio 26 d. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai. 1931 m. lapkritį Vilniuje įvyko susidūrimai tarp lenkų ir žydų.

Antrasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

1939 m. rugsėjo 19 d. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. pagal susitarimą su SSRS Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių džiūgaujant vietiniams lietuviams. Didžiojoje sinagogoje įvyko pamaldos ir buvo meldžiamasi už Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, Lietuvos vyriausybę ir kariuomenės vadovybę, sugiedotas Lietuvos himnas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno VDU Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos (Kaunas faktiškąja Lietuvos sostine liko iki 1944 m. vasaros, t. y. iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios). Universitetas 1940 m., Lietuvai tapus SSRS dalimi, buvo pertvarkytas pagal sovietinių universitetų pavyzdį. 1940 m. rugpjūčio 25 d. į Vilnių perkeltos vyriausybės ir valdžios įstaigos.

1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. 1941–1944 m. miestas Ostlando sudėtyje buvo kaip atskira Vilniaus miesto apygarda. Per karą sugriauta apie 40 proc. namų.

Sovietmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniui skirtas 1958 m. SSRS pašto ženklas

1944 m. liepos 13 d. Vilnių užėmė III Baltarusijos fronto kariuomenė (vadas – generolas Ivanas Černiachovskis), prieš tai užėmusi Nemenčinę ir Naująją Vilnią. Vilnius tapo Lietuvos SSR sostine. Sovietų valdžia ėmėsi atstatyti karo apniokotą Vilnių. Prasidėjo daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba Naujamiestyje, Žirmūnuose, Lazdynuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Pašilaičiuose, Fabijoniškėse. Vykdant rusinimo politiką į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje pastoviai buvo dislokuota tarybinės armijos divizija.

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“ (1945 m.), baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“ (1947 m.), plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė, verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“ (1956 m.), gamykla „Sigma“ (1956 m.), gamykla „Kuro aparatūra“ (1959 m.).

Miestas plėtotas pagal 1953 m. (architektai V. Mikučianas ir kt.), 1967 m. (architektai V. Balčiūnas ir kt.), 1977 m. (architektai V. Balčiūnas, J. Vaškevičius, R. J. Devinduonis ir kt.) bendruosius planus (vadintus generaliniais planais). 7–9-ajame dešimtmečiais pastatyti Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai, Justiniškės, Pašilaičiai. Šiaurės miestelis buvo SSRS karinių bazių telkinys.

Nepriklausomybės atgavimas[taisyti | redaguoti kodą]

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13 d. sovietų armija užėmė Televizijos bokštą. Žuvo 14 civilių. Rugpjūčio 23 d., po nepavykusio pučo Rusijoje, nugriautas paminklas Leninui. Šventyklos grąžintos tikintiesiems, grąžinti gatvių istoriniai pavadinimai.

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

2007 m. patvirtintas pirmasis po Nepriklausomybės bendrasis miesto planas (architektai M. Pakalnis, S. Motieka ir kt.). 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.

Miesto pavaldumas[taisyti | redaguoti kodą]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
14131566 m.  ?  ? Vilniaus vaivadijos centras
15661794 m.  ? Vilniaus apskrities centras
17941796 m.  ? Vilniaus gubernijos centras Lietuvos generalgubernatorijos centras
17961801 m.  ? Lietuvos gubernijos centras
18011830 m.  ? Vilniaus gubernijos centras
18301915 m.  ? Vilniaus generalgubernatorijos centras
19201922 m.  ?  ? Vidurinės Lietuvos sostinė
19221925 m.  ? Vilniaus žemės centras
19251939 m.  ? Vilniaus miestas, Vilniaus-Trakų apskrities centras Vilniaus vaivadijos centras Antroji Lenkijos Respublika
19391941 m.  ? Vilniaus apskrities centras
19411944 m.  ? Vilniaus miesto apygarda, Vilniaus krašto apygardos centras Lietuvos generalinė sritis
19441946 m.  ?
19461950 m.  ? respublikinio pavaldumo miestas, Vilniaus apskrities centras
19501953 m.  ? respublikinio pavaldumo miestas, Vilniaus rajono centras Vilniaus srities centras
19531994 m.
nuo 1994 m. 21 seniūnija: Antakalnio seniūnija, Fabijoniškių seniūnija, Grigiškių seniūnija, Justiniškių seniūnija, Karoliniškių seniūnija, Lazdynų seniūnija, Naujamiesčio seniūnija, Naujininkų seniūnija, Naujosios Vilnios seniūnija, Panerių seniūnija, Pašilaičių seniūnija, Pilaitės seniūnija, Rasų seniūnija, Senamiesčio seniūnija, Šeškinės seniūnija, Šnipiškių seniūnija, Verkių seniūnija, Vilkpėdės seniūnija, Viršuliškių seniūnija, Žirmūnų seniūnija, Žvėryno seniūnija Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybės centras Vilniaus apskrities centras