Vilkaičių geomorfologinis draustinis

Koordinatės: 55°55′37″ š. pl. 22°05′21″ r. ilg. / 55.92694°š. pl. 22.08917°r. ilg. / 55.92694; 22.08917
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilkaičių geomorfologinis draustinis
geomorfologinis draustinis
Informacinis stendas
Informacinis stendas
Vieta: Žlibinų seniūnija, Plungės rajonas, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Vilkaičių geomorfologinis draustinis vietą.
Vilkaičių geomorfologinis draustinis
Koordinatės: 55°55′37″ š. pl. 22°05′21″ r. ilg. / 55.92694°š. pl. 22.08917°r. ilg. / 55.92694; 22.08917
Plotas: 8,46 km²
Įkurtas: 1992 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos

Vilkaičių geomorfologinis draustinis – valstybinės reikšmės saugoma gamtos teritorija Plungės rajono savivaldybėje, Žlibinų seniūnijoje. Draustinio pietinis pakraštys remiasi į kelią KantaučiaiVilkaičiai, šiaurėje ribojasi su Drūkčių ežeru ir Abokais.

Draustinio ženklas prie medžio kryžkelėje Vilkaičiuose

Draustinis įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti moreninį kalvyną Žemaičių aukštumoje. Užma 846 ha plotą. Teritorija priskirta Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai.

Draustinio kraštovaizdis atviras, jame vyrauja pievos ir ganyklos. Draustinio gyvūnija ir augalija mažai tyrinėta. Čia gyvena kelios bebrų šeimos. Iš retesnių gyvūnų užregistruota pilkoji gervė, griežlė, vapsvaėdis, juodoji meleta, paprastoji medšarkė. Auga raudonoji gegūnė.

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draustinyje žemės paviršius unikalus tuo, kad susidarė paskutiniojo ledyno ledoskyros ruože. Pradėjęs intensyviai tirpti ir trauktis nuo iškilios Žemaičių aukštumos ledynas tarsi „perplyšo“ TelšiųVarnių ruože, kur susiformavo smėlingas Germanto ir pelkėtas Biržulio duburiai. Nuo jų į vakarus besitraukiantis Minijos liežuvis sudarė vakarinį Žemaičių aukštumos šlaitą, o Virvytės vardu vadinamas ledyno liežuvis – šiaurės rytinį.

Draustinio šiaurinėje dalyje vyrauja šiaurės vakarų pietryčių kryptimi ištįsę moreniniai gūbriai su pelkėtais pažemėjimais tarp jų. Viename jų telkšo nedidelis Endriuškos ežerėlis. Gūbriai sudėtingi, tai yra su aukštomis iš morenos arba iš žvirgždingo smėlio supiltomis kalvomis ant jų keterų. Šiaurės rytuose matomos ovalios formos kalvos, apsuptos pelkėtų duburių. Gūbriai rodo tirpusio liežuvio ilgesnio postovio ruožus. Pietinės dalies reljefas įvairiai kalvotas–daubotas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]