Viktoras Vilkutaitis
| Viktoras Vilkutaitis | |
|---|---|
| Gimė | 1906 m. spalio 7 d. Gudeliai |
| Mirė | 1983 m. rugpjūčio 21 d. (76 metai) Norheimas |
| Tėvas | Juozas Vilkutaitis – Keturakis |
| Veikla | karininkas |
Viktoras Vilkutaitis (1906 m. spalio 7 d. Gudeliuose – 1983 m. rugpjūčio 21 d. Norheime) – Lietuvos kariuomenės kapitonas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradinį mokslą gavo namuose (tėvas – rašytojas Juozas Vilkutaitis – Keturakis pats mokė vaikus). Pirmojo pasaulinio karo metu tėvams pasitraukus į Rusiją, V. Vilkutaitis lankė Kazanės gimnaziją. Sugrįžus šeimai į Lietuvą 1918 m., toliau gimnaziją lankė Marijampolėje, o nuo 1920 m. – Prienuose. Buvo gabus, geras sportininkas, turėjo gražų balsą, giedojo solo bažnyčioje, dainavo mokyklos operetėje, rašė eilėraščius.
Baigęs gimnaziją, vienerius metus studijavo Kauno universiteto Technikos fakultete, po to Prancūzijoje baigė komercinius mokslus. Atlikdamas karinę prievolę, įstojo Karo mokyklą. Ją baigė 1932 m. kavalerijos leitenanto laipsniu. Paskirtas Kaune į DLK Radvilos husarų pulką, pasižymėjo kaip geras jojikas šokant per kliūtis ir dažnai dalyvaudavo viešuose pasirodymuose. Paskirtas į Alytaus kavalerijos pulką, greitai tapo pulko vado adjutantu. 1939 m. pakviestas į generalinio štabo kursus.
Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. repatrijavo į Vokietiją. 1941 m. stojo savanoriu kaip eilinis į nacistinės Vokietijos kariuomenę ir buvo paskirtas Rytų fronto generalinio štabo vertėju. Vėliau jam buvo sugrąžintas kavalerijos kapitono laipsnis ir jis buvo paskirtas į karo žvalgybos skyrių.
Po 1943 metų katastrofiškų vokiečių pralaimėjimų buvo atsiųstas į Kauną tartis su lietuvių pogrindžio organizacijomis, apmokyti lietuvius partizaninio karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių palaikymo ir žvalgybos pagrindų. Užmezgė ryšius su Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos dalyviu Ignu Vyliumi, užtikrino jam galimybę laisvai judėti vokiečių okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems piliečiams.[1]
Išeivijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, priėmė sąjungininkų pasiūlymą dirbti pas juos. 1955 m. su šeima išvyko į JAV ir Klyvlende dirbo viename chemijos fabrike. Išėjęs į pensiją, išvyko į Vokietiją.[2]