Viktoras Petkus
| Viktoras Petkus | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1928 m. gegužės 17 d. Aleksandrai, Raseinių apskritis |
| Mirė | 2012 m. gegužės 1 d. (83 metai) Vilnius |
| Tėvas | Antanas |
| Motina | Veronika |
| Sutuoktinis (-ė) | Natalija Bucevičiūtė-Petkuvienė |
| Veikla | politinis veikėjas, disidentas |
| Žinomas (-a) už | Lietuvos Helsinkio grupės narys |
Viktoras Petkus (1928 m. gegužės 17 d. Aleksandruose, Raseinių apskritis – 2012 m. gegužės 1 d. Vilniuje) – Lietuvos politinis veikėjas ir disidentas, politinis kalinys, Lietuvos Helsinkio grupės narys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi Minionių pradžios mokykloje, kurią baigė 1940 m., vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. areštuotas. Nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, už mėginimą pabėgti bausmė padidinta dar dešimčia metų. Po J. Stalino mirties 1953 m. paleistas anksčiau termino.
1954 m. eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Tais pat metais ruošėsi stoti į Kauno kunigų seminariją, tačiau parapijos klebonas atsisakė duoti rekomendaciją. 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet netikėta liga – nespecifinis sąnarių uždegimas kuriam laikui prikaustė prie lovos. Draugams padedant gydėsi, bet studijos buvo nutrauktos.
1957 m. po Vėlinių Rasų kapinėse už aktyvią patriotinę veiklą studentų tarpe buvo areštuotas, nuteistas aštuoneriems metams. 1965 m. gruodžio 25 d. grįžęs į Lietuvą apsistojo Vilniuje, įsidarbino VU širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 m. VU Medicinos fakulteto darbuotojams organizuota ekskursija į Rygą. Brolių kapuose, pasinaudodamas proga, ekskursantams tarė žodį, už kurį teko palikti universitetą. Perėjo dirbti buhalteriu į Liaudies meno draugiją, tačiau netrukus ir iš čia turėjo pasitraukti, o laikraštyje „Vakarinės naujienos“ pasirodė sarkastiškas straipsnis apie jį. Kurį laiką negavo jokio darbo. Įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų įsakoma ir iš čia pasitraukti. 1975 m. įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje.
Vienas Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. 1976 m. gruodžio 1 d. jis, Eitanas Finkelšteinas, Tomas Venclova, kun. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė užsienio žurnalistams Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. suimtas, bute padaryta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. liepos 10-14 d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynis lageryje, penkis – tremtyje. Po teismo „Tiesa“ išspausdino melagingą straipsnį. Kalėjo Vladimiro, Čistopolio kalėjimuose [1], vėliau – lageryje Permės srityje.
1988 m. visuomenei reikalaujant, buvo paleistas iš tremties, grįžo į Lietuvą. Nuo 1989 m. Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, 1990–1991 m. Krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas.[2] Nuo 1992 m. LR Seimo žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų patarėjas, 1994–1997 m. Vyriausybės konsultantas žmogaus ir piliečių teisių klausimais.
V. Petkus leido tautinės katalikiškos minties savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, redagavo Krikščionių demokratų sąjungos žurnalą „Tėvynės sargas“.[3] Knygų „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Laiškai iš Intos“ ir kitų autorius. 2010 m. Mykolo Romerio universitetui padovanojo savo biblioteką – apie 5000 knygų ir rankraščių.[4] 1993 m. apie jį sukurtas filmas „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“, rež. Vytautas Damaševičius. Palaidotas Raseinių kapinėse.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1992 m. Tarptautinis Kembridžo biografų centras Viktorą Petkų pripažino 1991–1992 m. pasaulio ir XX amžiaus žmogumi, o tarptautinės organizacijos net tris kartus (1978 m., 1979 m. ir 1981 m.) jį nominavo Nobelio taikos premijai gauti.
- 1994 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius [5]
- 1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius [6]
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [7]
- 2007 m. Ukrainos 1-ojo laipsnio ordinas „Už narsumą“
- 2011 m. Estijos Marijos žemės Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas
- 2011 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios. – Vilnius: Lithill, 1994. – 255 p.
- Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai (sud. Viktoras Petkus, Živilė Račkauskaitė, Mindaugas Uoka). – Vilnius: LGGRTC, 1999. – 653 p. – ISBN 9986-757-29-0
- Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis. – Vilnius: Petro ofsetas, 2000. – 303 p. – ISBN 9986-824-73-7
- Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. – Vilnius: Petro ofsetas, 2002. – 980 p. – ISBN 9955-534-02-8
- Dominikonai Lietuvos kultūroje. – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 1049 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-84-2
- Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius: Petro ofsetas, 2004. – 502 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-83-4
- Laiškai iš Intos. – Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių asociacija, 2007. – 670 p. – ISBN 978-9955-9972-1-4
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Viktoras Petkus – kovotojas už žmogaus teises // Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Aušra Nr. 18 (58)
- ↑ Seimo rinkimai 2000 m. Archyvuota kopija 2008-06-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 294 psl.
- ↑ Viktoro Petkaus netektis – praradimas ne tik Lietuvai, 2012-05-02
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=3292
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=73923
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=293024