Vikipedija:Smėlio dėžė
| Šis straipsnis yra nuorodinis, vardijantis žmones, turinčius pavardę Smėlio dėžė. Jei čia patekote per konkretaus žmogaus nuorodą iš straipsnio, labai prašome, jei galite, pakeisti nuorodą, kad rodytų į konkretų puslapį. Jei šiame sąraše nėra atitinkamo konkretaus žmogaus, papildykite šį sąrašą. |
gggg
Pageidautina savo eksperimentus daryti tik žemiau šios linijos. Aukščiau šios linijos nieko nekeiskite.
| |
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi. Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį šabloną. |
Medvilnė Yra medvilnė,ir niekas daugiau! Nu nebent medžiaga...
Kodėl pasaulyje šitiek daug neapykantos?
Mokytis niekada nevėlu!!!
NU JO
Miestų naujienos
'ALFONSAS DANYS IR JO KURYBA
Gimė 1924-09-16 Rokiškio rajone, Trumpiškių kaime. Sodybos vietoje yra pastatytas kryžius „Danių giminei atminti“. Mokėsi Rokiškio ir Kauno gimnazijose, baigė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Kūrinių tematika labai įvairi ir plati: humoreskos, detektyvai, romanai, analizuojantys žmonių gyvenimus okupacijos metais.
Savo pirmąją knygą A.Danys išleido vėlai, bet taip jau susiklostė. “Viskas mano gyvenime prasidėjo vėlokai - vėlai vedžiau, vėlai sūnaus susilaukiau. Rašiau kasdien, kūriau siužetus iš gyvenimo, kuris sovietmečiu buvo įdomus, o kai kurios žmogiškos ydos kaip buvo, taip ir liko tokios pačios. Tik štai mano teisybė ne visiems patiko. Kai kurių leidyklų šefai siūlė sušvelninti situacijas, bet nesutikau. Todėl ir mano knygų rankraščiai ilgokai užsigulėjo”, - aiškina knygų autorius.
A.Danys yra parašęs apie pustrečio šimto humoreskų, spausdinęs jas įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. “Spausdinau jas tuomet labai populiariame “Šluotos” žurnale, bet pasirašinėjau slapyvardžiu, antraip būtų išmetę iš darbo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, kur dirbau kalbos redaktoriumi. Daug ką matydavau ir girdėdavau apie aukštesnio ar žemesnio rango sovietmečio veikėjų nuotykius bei žygius. Taip atsirado satyriniai kūriniai. Štai romano “Rūkytas kumpis” ištraukas išspausdino žurnalas “Pergalė”. Knyga išėjo gerokai vėliau ir pasirodė gan aktuali ir šiais laikais”.
Nors A.Danys Vilniuje gyvena jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, save vis dar laiko kaimiečiu. Kilimo jis nuo Rokiškio krašto, kaip ir jo antroji pusė Birutė. Tad nenuostabu, kad ir trečdalio knygų siužetai - apie skaudžius praeities sopulius kaime, rezistenciją, kitas trečdalis - apie sovietmečio ponų gyvenimą, dar viena dalis - detektyvų, nes pats visada labai mėgo juos skaityti, o ir idėjų iš “Respublikos” teisėsaugos puslapių pasisemdavo. “Kol dar turiu energijos, parengiau spaudai dar kelias knygas. Štai šiame kompaktiniame diskelyje įrašytas mano naujausias detektyvas “Dvikovos pinklėse”.
Alfonsas Danys. Žemės trauka. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2004. – 223 p. Autorius, kaip pažymima anotacijoje, ,,romane plačiai gvildena kadaise iš svetur į šalį atsikėlusios bajoriškos šeimos palikuonių pasaulėžiūrų priešingybes, vaizdingai atskleidžia jų neatsiejamus saitus su žemės, tapusios gimtąja tėvyne, gyventojų siekiais ir lūkesčiais“. A. Danys laiške redakcijai teigia, jog jį į literato kelią savotiškai stūmė Kaunas: pirmoji detektyvinė apysaka buvo išspausdinta ,,Nemuno“ žurnale, o buvusio redaktoriaus Laimono Inio pastangomis Kaune išleistos keturios detektyvinės apysakos, kurių viena pelnė Vidaus reikalų ministerijos premiją. Premijomis įvertinti ir kiti A. Danio kūriniai. l97O metais parašytas romanas “Sutryptų vilčių aimana”, kuriame gvildenami pirmųjų komunistinės okupacijos metų ir vokietmečio įvykiai. Mokytojaudamas kaime bendravau su rezistencinės kovos dalyviais. Tai ir sudarė prielaidas tikroviškiau, ne pagal sovietinės ideologijos šmeižikiškus reikalavimus pavaizduoti tą kovą, paanalizuoti sudėtingus kovotojų tarpusavio santykius. Tad ir l97O-l975 metais parašytas romanas “Kruvina puota” ilgai užsigulėjo stalčiuje, o aš ligi šiol negaliu užmiršti - vis tebematau miestelyje suguldytus išniekintus žuvusių jaunų kovotojų už Tėvynės laisvę lavonus, vis tebeaidi ausyse kruvinoje puotoje girtaujančių raudonžvaigždžių žudikų balsai.
Panašiai tuo pačiu laiku rašytame romane “Užkasti akmenys” atskleidžiamos propagandinės, klastingos, žiauriai prievartinės kolūkių steigimo peripetijos. Atimta žemė, išdraskyti ūkiai, tačiau vis dėlto žmonėse išlieka viltis atgauti laisvę, prakaitu sulaistytą žemę. l98O-l984 parašytame romane “Skaudūs praeities sopuliai” vaizduojami už tėvų politinę praeitį kenčiančių vaikų ir artimųjų likimai, taip pat atskleidžiama, kad apgaulinga, žiauri komunistinė tikrovė verčia susimąstyti ir kitaip elgtis kai kuriuos buvusius aktyvius komunistinės ideologijos rėmėjus. Šiuos romanus sieja dalis tų pačių personažų. Seniai, labai seniai parašytame romane “Žemės trauka” vaizduojamos kadaise Lietuvoje apsigyvenusios bajoriškos, svetimos tautos šeimos palikuonių pasaulėžiūriškos peripetijos, jų įsiliejimas į Tėvyne tapusios šalies bendruomenę. Prieš daugelį metų vėlgi į stalčių rašytame romane “Rasoti takai” jautriu žodžiu kalbama apie iš carinės Rusijos išsivadavusios Lietuvos ūkininkų siekius įprasminti laisvėje savo gyvenimą, analizuojami jaunimo tarpusavio santykiai, atskleidžiamos kaimiškos piktžaizdės. l984 metais rašytame romane “Kelionė į nebūtį” gvildenami slogūs okupantiško gyvenimo reiškiniai, kurių fone atsiskleidžia sovietinės nomenklatūros karjeriškos klastos, niekšybės netgi savo artimųjų atžvilgiu. l953-l955 metais rašytame romane “Saldaus gyvenimo klampynėse” - studijas pradėjusio jaunuolio savarankiško gyvenimo vingiai pokario sunkmetyje: darbas saldainių fabrike ir reali sovietinė tikrovė, pagrįsta veidmainiškais teiginiais, apgaulėmis, vagystėmis. Tai jaunatviškas žodis jaunam žmogui, jog pradedant eiti savarankiško gyvenimo keliu pravartu apdairiai nerti į gyvenimiškas realybes, o suklydus gebėti išsikapanoti net iš saldžiausių klampynių. Džiaugiuosi, kad sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tik laisvė sudarė sąlygas išleisti didžiąją dalį stalčiuje dūlėjusių kūrinių. Paskelbus satyrinio romano “Rūkytas kumpis”, pašaipiai gvildenančio nomenklatūrininkų poelgius, fragmentus “Pergalėje’, baigėsi mano keturiasdešimt trejų metų tarnybinis stažas. Tačiau ir būdamas pensininkas rašiau. Romane “Jupiteris žemėje” ironišku žodžiu, šaržuotais paveikslais atskleidžiamos laisvos Lietuvos valdininkijos užmačios per savo bendradarbių galvas kopti karjeros laiptais. O apysaka “Sava kišenė – ne svetima” - savotiškas “Rūkyto kumpio” tęsinys. Pasikeitė gyvenimas, tačiau daug buvusiųjų veikėjų, persidažę kita spalva, vėl gražbyliaudami dangsto savanaudiškus kėslus. Ne tik rašiau, bet rengiau leidybai užsigulėjusius kūrinius. Be jau minėtųjų knygų išleistos humoreskų knygelės: “Visiems užteks”, “Krypuojantis vežimas”, detektyvinės apysakos: “Kraujo lašas auskaruose”, “Kruvinas akordas”, “Nuodų taurė” ir “Neparduoti žiedai”, “Vaišės prieš mirtį” ir “Žaizda smilkinyje”, “Šūvių aidai gūdumoje”. Dirbdamas, rašydamas gyvenau savotiškai uždaroje terpėje, vienišium likau ir tapęs pensininku, tad ir nesu susisaistęs su jokia kūrybine organizacija. Esu laimingas, kad leidžiant mano knygas talkina sūnus dailininkas Marius Mindaugas Danys ir marti dailininkė Raimonda Bateikaitė. – sakė Alfonsas Danys.
Perskaičiau keletą A. Danio knygų – tai Kruvina puota , Saldaus gyvenimo klampynėse, Sutryptų vilčių aimana , Skaudūs praeities sopuliai. Šios knygos mane tiesiog sužavėjo,. Manyčiau , kad jas perskaityti verta visiems , ypač jaunimui . Tada lengviau bus suprasti buvusią sovieninę santvarką ir paprasto žmogaus gyvenimą tuo laikotarpiu.
Parengė Janina Šimkuvienė'

