Vikipedija:Naudingi resursai/CIAM

Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app file-manager.png  Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija.
Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai.

CIAM (Congres Internationaux d‘Architecture Moderne) (angl. International Congress of Modern Architecture) - 1928 m. įkurta, 1959 m. iširusi organizacija, rengusi tarptautines šiuolaikinės architektūros konferencijas.

Miestų planavimas XX a.[taisyti | redaguoti kodą]

1920-aisiai prasidėjo modernizmo epocha. Remiantis Le Corbusier idėjomis ir naudojant naujas dangoraižių statybos technikas, modernistų miestai atstovavo netvarkos eliminavimą, perpildymo ir mažos skalės pakeitimą perplanuotais plačių erdvių greitkeliais ir „blokų bokštais“, įtupdytais žaliuose soduose. Buvo daug planų, kaip perstatyti ištisus miestus, ne tik jų mažas dalis. Vienas iš tokių planų buvo Plan Voisin (paremtas Le Corbusier Ville Contemporaine), kuris siūlė perstatyti beveik visą centrinį Paryžių. Nei vienas iš didžiųjų planų nebuvo įgyvendintas iki II-ojo pasaulinio karo. Per vėlyvuosius 1940-ųjų ir 1950-uosius metus gyvenamųjų namų stygius, kilęs dėl visa naikinančio karo, privertė daugelį miestų visame pasaulyje statyti milžiniškus kiekius valstybinių namų. Taigi, tuo metu planuotojams buvo labai palankios modernistų idėjos statyti dangoraižius, o aplink juos apauginti sodus. Pats geriausias tokio užstatymo pavyzdys yra Brazilijos miestas, sukonstruotas tarp 1956-ųjų ir 1960-ųjų Brazilijoje.

1960-ųjų pabaigoje bei 1970-ųjų pradžioje daug miestų planuotojų pradėjo suvokti, kad modernistų švarių linijų ir žmogiškosios skalės stygiaus įvedimas turėjo tendenciją pakirsti bendruomenių gyvybingumą. Tai buvo pastebima dėl padaugėjusių kriminalinių nusikaltimų ir socialinių problemų taip išspręstose kaiminystėse. Modernizmas, galima sakyti, kad 1970-aisiais baigėsi, kai pigių „blokų bokštų“ konstrukcijos tapo nebepaklausios daugelyje valstybių, tokių kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija. Nuo tada dauguma tokių kvartalų buvo nugriauta, o jie atstatyti labiau priimtinais tradiciniais apstatymo būdais. Vietoj to, kad bandyti naikinti visą netvarką, planavimas dabar koncentruojasi į visuomenės ir ekonomikos individualizmą ir margumą. Ateina postmodernizmo era.

Architektūros persvarstymas. Pirmieji CIAM kongresai (1927-1933 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Organizacija buvo labia įtakinga. Ji buvo atsakinga ne tik už architektūros principų formalizavimą moderno judėjime, bet taip pat matė architektūrą kaip ekonominę ir politinę priemonę, kuri būtu naudojama pasaulio statinių dizainui ir miestų planavimui gerinti. Neretai buvo susiduriama su problema, kad žiuri, vertindama įvairių tarptautinių konkursų medžiagą, būdavo šališkai ir priimdavo neprofesionalius sprendimus. Vienas tokių skandalų buvo kilęs 1927-aisiais metais vertinant Tautų lygos (Nacių lygos) Ženevoje komplekso konkursinius projektus. Tada tapo aišku, kad norint įgyti visuomenės pritarimą, architektams būtina vienytis. Tai buvo pirmoji priežastis šaukti CIAM kongresus. Kitos ne mažiau svarbios: įveikti atskirų šalių architektų izoliuotumą, kuris juos darė paklusnius savo šalies diktatui; bei pašašalinti atskirų valstybių architektų užsisklendimą, skatinti jų kūrybinį bendravimą, idėjų mainus su kitų, tiek meno sričių atstovais, tiek humanitarais, sociologais, filosofais.

CIAM buvo suformuotas metus prieš pradedant statyti Vokietijos Paviljoną Barselonoje. Jo įkūrimas žymi modernistų architektų ryžtą iškelti ir rafinuoti savo teorijas. Per tris dešimtmečius CIAM nariai diskutavo apie miestų gyvenimą, erdves ir jų sąryšį. Dokumentai, kuriuos jie paruošė, ir išvados, kurių buvo prieita, turi milžinišką įtaką dabartinių miestų formai visame pasaulyje.

Pirmojo CIAM kongreso iniciatorė ir rengėja buvo H.de Mandro (Helenė de Mandrot). Organizacijos įkūrimo deklaracija buvo pasirašyta dvidešimt keturių architektų 1928-aisiais metais La Sarrz‘e, Šveicarijoje. La Sarraz‘o deklaracija tvirtino, kad architektūra nebegali egzistuoti izoliuota nuo vyriausybės ir politikų. Le Korbiuzje, kaip ir daugelis to meto architektų, buvo suvalstybintos žemės šalininkas. Taip pat palaikė didelio masto miestų perplanavimus. Vienu pagrindinių miestų chaoso židinių buvo įvardintas žemės sklypu tapimas preke, jų skaldymas, smulkinimas. Po daugelio diskusijų, buvo prieita išvados, kad architektūra nebegali remtis estetizmu ir akademismu. Taip ji tapo nepriimtina gyvenimui, o pagrindinis betko tikslas yra tarnauti žmogui. Viskas, kas kuriama žmogaus, o taip pat ir architekyūra turi būti pritaikyta prie žmogaus gyvenimo, darbo ir poilsio. Urbanistika yra atsakinga už bendruomenių komunikavimą tiek mieste, tiek kaime. Buvo pasmerktos akademijų poveikis, jų nuostatos bei dogmos skelbtos sustabarėjusiomis, bevaisėmis. Teigiama, kad jos per daug atitrūkusios nuo realaus gyvenimo.

Antrojo kongreso, vykusio 1930-aisiais metais Frankfurte prie Maino šauklys buvo vokiečių urbanistas Ernstas Majus. Jis buvo garsus pigiosios statybos žinovas ir propaguotojas. Jis parengė ir perskaitė pagrindinį kongreso pranešimą apie pigius būstus, demonstarvo tokių projektų albumą, kuris vėliau buvo išleistas kaip atskiras leidinys. Šios idėjos buvo toliau plėtotos kaip racionalaus ir pigaus būsto variantas, galimas tolesniuose miestų užstatymuose.

Trečiojo kongreso (1930-ieji) tema buvo „Racionalaus užstatymo būstai“. Buvo mąstoma, kokie namai yra racionaliausi: vieno-dviejų aukšto, daugiaaukščiau, ar aukštybiniai. Susidomėjimą kėlė V. Gropijaus ir Z. Gidiono idėjiniai projektai, kuriuose gyvenamieji namai turėjo dalinį aptarnavimą.

Šiuose kongresuose vis dėlto buvo nuspręsta, kad racionaliausi yra daugiabučiai daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Ši medžiaga labai pasitarnavo po antrojo pasaulinio karo, kai prasidėjo masinės daugiabučių statybos. Vėlesniuose kongresuose labiau buvo kreipiamas dėmesys į urbanistines miestų planavimų bei užstatymo problemas. Tam įtakos turbūt turėjo Kornelijus van Esterenas, urbanistas, Amsterdamo bendrojo plano kūrėjų grupės vadovas, išrinktas CIAM naujuoju prezidentu.

Deklaracija taip pat tvirtino, kad yra gyvybiškai svarbu, kad architektai ir konstruktoriai racionalizuotų savo metodus, naudotų naujas technologijas ir siektų geresnio efektyvumo, nes visuomenė tapo labiau industralizuota. (Le Corbusier, vienas iš judėjimo pradininkų, dažnai mėgdavo lyginti griežtų standartų besilaikančios automobilių pramonės efektyvumą su statybų verslo neefektyvumu.)

Ankstyvosios CIAM pozicijos, kalbant apie miestų planavimą, buvo griežtos: „Urbanistika negali būti sprendžiama ikidabartino estetizmo principu, jos esmė yra funkcionalioje tvarkoje... Chaotiškas žemių pasiskirstymas, kylantis iš pardavimų, spekuliacijų bei paveldo, turi būti panaikintas pagal kolektyvinę metodišką žemių politiką“.

Šitoje ankstyvoje stadijoje troškimas performuoti miestus yra aiškus. Chaotišką gatvių, parduotuvių ir gyvenamųjų namų kratinį, kuris tuo metu egzistavo Europos miestuose, paversti zonuotais miestais, kur būtų aiškiai atskirtos gyvenamoji, darbo bei pramogų funkcijos.

Atėnų Chartija (1933 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Ketvirtojo CIAM Kongreso metu, vykusio 1933-iaisiais metais (tema: „Funkcionalus miestas”), buvo analizuojama trisdešimt keturi miestai ir bandoma rasti urbanistinių problemų sprendimus. Šiame kongrese didelį vaidmenį suvaidino K.van Esterenas. Kongresas buvo gana neįprastas, nes į jį buvo pakviesti ne vien architektai, tačiau ir poetai, muzikai, rašytojai, dailininkai. Jie suteikė kongresui daugiau laisvumo, taip buvo išvengta sausų diskusijų. Išvados buvo paskelbtos kaip „Atėnų Chartija” (taip pavadinta, nes Kongresas vyko laive SS Patris, plaukiančiame iš Marselio į Atėnus). Deklaracija buvo gerokai kategoriškesnė, apibendrinta, išvengta konkrečių praktinių smulkmenų. Šis dokumentas liko vienas iš labiausiai diskutuotinų, kuriuos priėmė CIAM. Čia buvo suformuluoti teiginiai, kaip kurti miestą, kad jis kuo labaiu atliktų funkcijas. Jos dažnai buvo minimos – tai žmonių būstai, darbas, poilsis (rekreacija) ir susisiekimas. Chartija, iš esmės, įpareigojo CIAM įkurti griežtai funkcionalius miestus, kuriuose gyventojai būtų apgyvendinti erdvių apartementų blokuose. Žaliosios juostos turėtų skirti vienas miesto zonas nuo kitų. Laibai svarbu buvo miestų neatskirti nuo jų regionų. Prieš planuojant naują gyvenvietę, svarbu nuosekliai ją išanalizuoti. Ši chartija laikoma labiausiai cituojamu dokumentu per visą urbanistikos istoriją. Tačiau ji turi net keletą interpretacijų. 1933-iaisiai pasirodė pirmoji versija Atėnuose prancūzų bei graikų kalbomis. Ten atspauzdinti chartijos „Teiginiai“, tačiau šis tekstas liko mažiau žinomas. 1947-aisiais metais JAV buvo išleistas J.L.Serto angliškas variantas, tačiau jis jau buvo su kaikuriais prasminiais ir kalbiniais nukrypimais. Labiausiai priimtinas 1943-iųjų Le Korbiuzje (įgalioto CIAM narių) leidimas, kuris rėmėsi pirmuoju variantu. Jis susistemino tekstą, struktūrizavo punktais, keliose vietose pakeitė teksto esmę.

Vertinant iš istorinės perspektyvos matyti, kad Chartijoje miesto sudėtinės dalys („molekulės“) ir jų grupės buvo pabrėžiamos labiau nei visuma. Stengtasi traktuoti miestą kaip sklandžiai funkcionuojantį gyvenamųjų kompleksų, darbo ir poilsio zonų mechanizmą, o ne kaip žmonių su įvairiais materialiniais ir dvasiniais poreikiais teritorinį sambūrį.

„Atėnų Chartija“, tapusi pasaulinės urbanistikos kodeksu, labiau suvienodino atskirų valstybių, žemynų su skirtingomis tradicijomis, kultūra miestų plėtros metodus. Laikas atskleidė tokio unifikavimo trūkumus. Kad ir Le Korbiuzje suprojektuotas Čandigaro miesto bendrasis planas ir centro dalies detalusis projektas kartu su pastatais visiškai nepasiteisino vietos sąlygomis, nor abiejuose projektuose buvo įdiegtos pažangiausios to laiko miesto planavimo idėjos.

Teoretikai, dar gyvenę Le Korbiuzje laikotarpiu, neretai smerkdavo šį už „Atėnų Chartijos“ per didelį sureikšminimą. Le Korbiuzje teigė, kad tai revoliucinis dokumentas, suformulavęs funkcionalaus miesto statybos pagrindus, kai tokiu labiau laikytinas Tonio Garnje dar 1917-aisiais metais išdėstyti šitokio miesto principai. Vis dėlto visuotinai priimta „Atėnų Chartiją“ laikyti pagrindiniu dokumentu, suformulavusiu ir paskelbusiu pagrindines idėjas doktrinos, kuri vėliau imta vadinti urbanistiniu funkcionalizmu.

Vėlesni CIAM kongresai (1937-1956 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Penktasis, paskutinis prieš antrąjį pasaulinį karą, CIAM kongresas vyko Paryžiuje 1937-aisiais metais. Galutinė „Atėnų Chartijos“ redagacija dar nebuvo paskelbta, todėl šį kongresa priimta laikyti tik renginiu, paskelbusiu Chertijos papildymus.

Pasibaigus karui, pasaulinė miestų plėtotė pagrinde ir rėmėsi Chartijos dogmomis. Tačiau jau tada, dar jai beklestint, pradėjo kilti trūkumai. Pradėjo aiškėti, kad ši sistema yra labai nehumaniška. Ji labiau buvo panaši į „kalėjimą“, susidedantį iš gyvenimo, darbo, poilsio, susisiekimo, o pagrindiniu ir pačiu didžiausiu žmonių troškimu tapo išsiveržimas iš jo. Imta abejoti keturiais miesto fenomeno ramščiais. Būstas, kaip Chartijos skelbta svarbiausioji miesto funkcija, iš tiesų, buvo svarbiausia ir kaimui. Darbasir susisiekimas buvo taip pat svarbūs net ir klajokliams, gyvenantiems dykumoje. Rekreacija pasirodė esanti visiškai ne miesto priedermė. Chartijos siūlymas griežtai atskirti šias funkcijas vertė abejoti tokio sprendimo pagrįstumu, o tai ilgainiui sukėlė visos sistemos griūtį.

Bet tai įvyko ne iš karto.

Šeštasis CIAM kongresas vyko 1947-aisiais metais Anglijoje, Bridžuoteryje. Tai, praktiškai, buvo trečiojo kongreso veteranų sueiga. Čia buvo pristatyti narių darbai, nuveikti gyvenamojoje statyboje. Šią medžiagą Z. Gidionas apibendrino knygoje „Naujosios architektūros dešimtmetis“. Tai davė didelį indėlį šeštojo – aštuntojo dešimtmečio masinės gyvenamosios statybos bumui. Naujų vėjų dvelksmas pasijautė septintajame CIAM kongrese, susirinkusiame 1949-aisiais metais Bergame (Italija). Įvairumo įvedė didelė italų delegacija, o ypač studentų gausa, kurie ne tik troško padiskutuoti su garsiais pasaulio veikėjais, bet ir kritiškai žvelgė į bepradedančias stabarėti architektūros dogmas.

Taigi, aštuntajame kongrese, vykusiame Hodesdone (Anglija), jaunimo įtaka pasireiškė visomis pajėgomis. Čia viešai ir ofisialiai pripažinta, kad „Atėnų Chartija“ neatitinka gyvenimo realijų. Tą jau demonstarvo kongreso tema – „Miesto branduolys“. Į kongresą dalyviai šį kartą atvyko nelabai pasiruošę, todėl ir jo rezoliuciją, kurią rengė Žaklin Tirvit, J.L.Sertas ir Ernestas Rodžersas priminė tik margaspalvį teiginių kratinį. Joje kiek rimčiau skambėjo idėja užpildyti urbanistinį ir intelektinį vakuumą, pradėjusį reikštis pokario miestų centruose. Kongreso narių nuomone tokiu „užpildu“ turėtų tapti spontaniška miestiečių veikla, kurią turėtų provokuoti miesto centro urbanistinė ir architektūrinė organizacija. Visam tam labai apibūdinti labai tinkama tezė: „Miesto centras kaip susitikimų vieta“.

Vykstant devintajam kongresui (1953-ieji, Aix-en-Provence, Prancūzija), aštuntojo reikšmė dar nebuvo aiški. Oficialiai paskelbta kongreso tema buvo „Gyvenamoji aplinka“, bet faktiškai tai buvo masinis Le Korbiuzje šalininkų – studentų klubo mitingas. Čia vėl skambėjo prieštaravimai dogmatizmui urbanistikoje.

Dešimtasis kongresas (1956 m.). Alison ir Peter Smithsonai.[taisyti | redaguoti kodą]

Taigi, daug laiko neprireikė, kad atsirastų abejojančių dėl „Atėnų Chartijoje“ prietų išvadų ir kad būtų viešai pradėta nerimauti apie miestų sterilumą, kurį įsivaizdavo CIAM. Buvo dvejojama dėl šios sistemos nelansktumo. Šitų dvejojiančių individų vedliais tapo jauni britų architektai Alison ir Peter Smithson, kurie suformavo „Komandą X“ ir sukėlė CIAM skilimą 1956-aisiais metais dešimtojo kongreso metu (Dubrovnikas, Jugoslavija). Tai buvo visiškas „Atėnų Chartijos“ sugniuždymas. Trim metais anksčiau jie buvo apibrėžę savo nerimą: „Žmogus gali lengvai save identifikuoti pagal savo namų židinį, tuo tarpu ne taip lengvai pagal miestą, į kurį jis yra įdėtas. „Priklausomybė“ yra vienas iš svarbiausiu emocinių poreikių, o jos ryšys sudarytas iš pašios papraščiausios tvarkos. Iš „priklausomybės“ – identifikacijos – kyla praturtintas kaimynystės jausmas.

Trumpa siaura lūšnų gatvė sėkminga ten, kur erdvi rekonstrukcija žlunga“.

Smithson‘ai nerimavo, kad CIAM‘o miesto idealas gali nuvesti prie izoliacijos ir bendruomenių susiskaldymo, kai kaip tik tuo metu Europos valdzia ruošėsi statyti daugiaaukščius blokus savo sunaikintuose miestuose.

Paskutinis CIAM susitikimas buvo surengtas 1956-aisiais metais. 1950-ųjų viduryje buvo aišku, kad oficialus modernizmo pripažinimas yra stipresnis, nei kadanors anksčiau. Smithson‘ai ir jų bendraminčiai rūpinosi, kad judėjimui gresia pavojus po kelių dešimtmečių dėl priešiško socialinei harmonijai miestų kraštovaizdžio kūrimo.

Taigi, jie pateikė savo alternatyvą „Atėnų Chartijai“. Tai buvo „Auksinio kelio“ projektas, pirmą kartą paminėtas 1952-aisiai metais. Tai buvo mažaaukštė statinių gyvatė su plačiomis „gatvėmis danguje“ – bandymas humanizuoti modernistų urbadizmo teoriją. Tačiau visi namai buvo vienoje gatvės pusėje, taip prarandant užspaustos aplinkos įspūdį ir išlaikant gyventojus ant žemės. Taip pat Smithsonai pabrėžė, kad nors ir pakyli aukščiau šešto aukšto, pojūčio, kad esi ant gatvės vistiek nejauti.

1961-aisiais šis planas įkvėpė Šefildo miesto tarybą. Patys Smithsonai pastatė Robino Hudo sodus 1972-aisiais. Šie sodai, akip vėliau pasirodė, netapo populiariu išradimu. Jų bjaurus tinkas ir į kalėjimą panaši išvaizda, netapo populiari net ir pastačius juos prie dviejų užimčiausiu Londono kelių. Jie gimė likus tik dvylikai mėnesių iki pokarinės ekonomikos bumo pabaigos. Tai garantavo, kad neilgai trukus jie bus nušluoti kylančių ekonomonės krizės problemų, nepaisant to, kad Smithsonai skelbė, kad vieną dieną žmonės didžiuosis galėdami pasakyti, kad juose gyveno.

Poros reputacija taip ir niekada neatsistatė, nepaisant jų 1964-aisiais metais suprojektuoto Ekonomikų pastato populiarumo.

CIAM iširimas[taisyti | redaguoti kodą]

CIAM sėkmingai išplėtojo savo naujas architektūrines idėjas šiame judėjime, o modernistai dar daug metų gins, nors ir ne visada propaguos, šį palikimą. Taigi, kodėl CIAM kongresų praktika žlugo?

Šių dienų teoretikai mano, kad nemaža dalis kaltės buvo pačių CIAM kūrėjų. Jie laiku nesiėmė priemonių įveikti akademizmo apraiškas konceptualiosiose kongresų programose. Kita vertus, jaunoji karta už pagrindą savo kūrybai nebelaikė prieškarinių profesinių vertybių. Šiuo atžvilgiu jie buvo kategoriškai ir visiškai atsiribojo.

Nepaisant to, du pasaulinės urbanistikos ir architektūros laikotarpiai (1930-1939 ir 1950-1955) buvo paženklinti CIAM idėjomis, kurios tada buvo intensyvios praktinės veiklos kelrodė žvaigždė ir suvienijo pažangiai mąstančius pasaulio architektus. Antrojoje XX-ojo amžiaus pusėje miestų funkcionavimo realijos ir urbanistikos praktika atskleidė pagrindinius „Atėnų Chartijos“ metodo trūkumus. Miestiečių gyvenimo, darbo, poilsio laiko nebuvo galima taip tiksliai numatyti, o tuo labiau skirstyti laiko tarpsniais, dėlioti į vienafunkcinius teritorijų gabalėlius.

Pagaliau pradėjo kisti miestiečių darbo tendencijos. Vis daugiau žmonių buvo įtraukiami į aptarnavimo, valdymo, informacijos rinkimo, apdorojimo ir perdavimo sferas. Tai niekaip negalėjo plisti įatskiras, sąliginai uždaras, miesto dalis, o pradėjo koncentruotis miesto centre. „Atėnų Chartijoje“ propaguota darboviečių telkimo sistema pramoninėse zonose pradėjo žlugti, nes pagrindinės darbovietės pradeda plisti į gyvenamuosius ir net rekreacinius kvartalus. Ima transformuotis ir miesto gravitacinė trauka. Praktika parodė, kad miestiečiai vangiai renkasi aptarnaujančias sistemas, kurios nėra joms tiesiog patogios susisiekimo prasme. Jie naudojasi tomis, kurios išsidėsčiusios jiems pakeliui į darba ar namo. Todėl vis daugiau tokių sistemų pradėjo kurtis prie transporto stočių (ypač jų mazgų, bei darboviečių telkinių). Taigi „atėnų Chartijos“ principais paremta hierarchinė „pakopinė“ aptarnavimo sistema, susijusi su struktūriniais gyvenamosios zonos elementais, dideliuose miestuose neprigijo.

CIAM išliekamoji vertė[taisyti | redaguoti kodą]

1998-aisiais metais, praėjus 65 metams po „Atėnų Chartijos“, Atėnuose buvo vėl pasirašyta „Naujoji miestų planavimo chartija – Atėnai‘98“. Chartija, atvirkščiai, nei senoji, pabrėžė būtinybę derinti visas keturias miesto funkcijas ir gyventojų bei vartotų priedermę dalyvauti projektavime. Antroji priesako pusė – tai lyg apsauga nuo siauro perdėto profesionalumo, akademizmo formuluojant urbanistines doktrinas, kuris, kaip aptarta anksčiau, pražudė pažangų pasaulio architektų veiklos susitelkimą.

Neliko be pėdsako ir devintojo kongreso, skirto žmogaus ir jo apsupties problemoms, idėjoms. Šiandien tai populiari urbanistikos srovė, turinti savo šalininkų, rengiančių plataus masto tarptautinius renginius, konferencijas (šią veiklą koordinuoja susikūrusi pasaulinė organizacija IAPS – International Association fo People – Environment Studies). „Terpės metodas“ panaikina vis dar pasitaikantį, tradicinį architektūros ir urbanistikos atskyrimą. Šio metodo esmė, kad architektas ir miesto planuotojas turi bendrauti tarpusavyje, kad abu yra priklausomi vienas nuo kito. Negalima žiūrėti į vieną objektą, be jo visumos, kaip ir planuoti miestą ne kaip ansamblių ir kompleksų visumą. Miestas – tai pilna erdvė, betkuriuo savo tašku ir betkuriuofunkcionavimo momentu atitinkanti proporcingą santykį su realia žmogaus veikla.

Naudotos literatūros sąrašas:[taisyti | redaguoti kodą]