Vietinė rinktinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuvos Vietinė rinktinė (vok. Litauische Sonderverbande) – 1944 m. vasario 16 d. generolo Povilo Plechavičiaus įkurta sukarinta organizacija Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti.

Vietinės rinktinės sukūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nacistinė valdžia, 1942 m. pablogėjus padėčiai Rytų fronte, panoro organizuoti lietuviškąjį SS dalinį, analogišką sukurtiems Latvijoje ir Estijoje. Nepavykus to padaryti, griebtasi represijų: uždarytos aukštosios mokyklos, žymūs inteligentai ištremti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, suintensyvintas jaunimo gaudymas darbams Vokietijoje.

1943 m. Rytų Lietuvoje atsirado sovietų partizanų būriai, permesti iš Sovietų Sąjungos. 1943 m. rudenį vokiečiai vėl bandė suformuoti lietuvišką SS dalinį. Lietuvos kariškiai ir visuomenės veikėjai sutiko organizuoti karinį dalinį, vadovaujamą lietuvių karininkų, kuris gintų Lietuvą nuo SSRS diversinių būrių, kitų priešų ir artėjančios Raudonosios armijos. Vokiečių karinė valdžia nenoromis sutiko su tokiais siūlymais. Taip susikūrė Vietinė rinktinė (VR), kuriai vadovauti sutiko generolas P. Plechavičius, Antrojo pasaulinio karo pradžioje grįžęs į Lietuvą iš Vokietijos.

Formaliai Vietinė rinktinė įkurta 1944 m. vasario 13 d. Ostlando vyriausiojo SS ir policijos vado (Höherer SS- und Polizeiführer) F. Jeckelno štabe Rygoje, kur dalyvaujant P. Plechavičiui buvo paskelbtas atitinkamas susitarimas. [1]

1944 m. vasario 16 d. generolas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę. Kreipimęsi akcentuota būtinybė kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova. Į generolo kvietimą greitai buvo atsiliepta: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę. Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų. Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. [2] Vietinės rinktinės kariai vilkėjo vokiškas uniformas, skiriamieji ženklai buvo trispalvis antsiuvas ant rankovės su užrašu „Lietuva“.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

1944 m. balandžio 1 d. Vietinės rinktinės batalionai įžengė į Vilnių. Lenkų pogrindis Vilnių laikė sudėtine Lenkijos dalimi, dėl to greitai prasidėjo konfrontacija su Armija Krajova. Iš viso į Rytų Lietuvą buvo perdislokuoti 7 batalionai (301–306 ir 308), siekiant pristabdyti ten veikusių SSRS diversinių grupių ir Armija Krajova veiklą. Rinktinei trūko ginkluotės ir amunicijos. Vietinė rinktinė 1944 m. pavasarį ties Graužiškiais susikovė su Armija Krajova. Kautynėse dalyvavo 24 Utenos (iš jų žuvo 21) ir 60 Marijampolės pulkų kariūnų. Dalis žuvusiųjų palaidoti Utenoje, kiti – Ašmenos kapinėse. Lenkai paėmė nemažai belaisvių, kuriuos, nurengę uniformas, vėliau paleido. Kitus karius, jiems grįžus į kareivines, vokiečiai nuginklavo ir išvežė darbams į Vokietiją. [3]

Nacistinė karinė vadovybė bandė apgauti generolą ir panaudoti Vietinę rinktinę Rytų fronte prieš Raudonosios armijos tankus. Perpratęs nacių planus, gen. P. Plechavičius spėjo duoti įsakymą dalinių vadams nepaklusti nacių reikalavimams ir VR karius paleido neribotų atostogų, o tai įsiutino vokiečius. Gegužės 15 d. buvo areštuota VR vadovybė, pradėtas iš anksto suplanuotas VR likvidavimas.

1944 m. gegužės 15–21 dienomis, artėjant frontui, okupacinė nacių valdžia su jos apginkluota Armija Krajova Lietuvos vietinę rinktinę panaikino, SS pajėgomis išformavo Vietinės rinktinės padalinius, o štabą su generolu P. Plechavičiumi suėmė (dar buvo spėta nurodyti apie dviem tūkstančiams Marijampolės karo mokyklos kursantų išsislapstyti). Apie 300 kariūnų tai padaryti nesuskubo – buvo aprengti vermachto uniformomis bei išvežti į nacistinę Vokietiją ir pasklido pasaulyje. Kariūnai Juodkojis, Juozaitis, Vasiliauskas vokiečių apkaltinti dezertyravimu ir sušaudyti.

Gen. P. Plechavičius vokiečiams nepasidavė, todėl buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancingą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius vėl pasitraukė į Vokietiją. Dalis Vietinės rinktinės narių tais pačiais ir sekančiais metais papildė kovotojų už nepriklausomybės atkūrimą – Lietuvos partizanų gretas. Daug VR narių žuvo ir pateko į gulagus.

Paminint Lietuvos rinktinės šešiasdešimtmetį, LR prezidentas Rolandas Paksas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties apdovanojo rinktinės įkūrėją ir vadą gen. P. Plechavičių, o Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi – rinktinės viršininką Oskarą Urboną. 2004 m. birželio 18 d. Aukštųjų Panerių memoriale atidengtas paminklas nacių nužudytiems Vietinės rinktinės kariams (skulp. Juozas Šlivinskas).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Generolo P. Plechavičiaus vietinės rinktinės kariai ir vadai: istorinės-dokumentinės apybraižos, atsiminimai (sud. Stasys Gvildys). - Kaunas: Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, 2008. - 360 p. - ISBN 978-9986-940-42-5