Vienkartinis bloknotas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vienkartinis bloknotas (kitaip – Šenono absoliučiai atsparus šifras arba Vernamo šifras) – šifravimo algoritmas, kuriame teksto kodavimui naudojamo rakto ilgis yra lygus paties teksto ilgiui. Kodavimui naudojama modulinė sudėtis.

Vienkartinis bloknotas yra kol kas vienintelis žinomas kriptografijos algoritmas, kurio neįmanoma įveikti[1], jei laikomasi šių sąlygų:

  • Raktas turi būti absoliučiai atsitiktinis. Jis negali būti sugeneruotas pseudoatsitiktinių skaičių generatoriaus ar panašiai.
  • Raktas gali būti naudojamas tik vieną kartą (iš čia pavadinimas).
  • Raktas turi būti saugiai perduotas užkoduoto pranešimo gavėjui.

Praktikoje vienkartinio bloknoto panaudojimą labai riboja visi šie trys veiksniai, labiausiai – visiškai atsitiktinių raktų generavimas ir perdavimas. Suprantama, kad raktais abi pusės turi apsikeisti skirtingu būdu, nei keičiasi koduotais pranešimais.

Vienkartiniu bloknotu užšifruotą tekstą yra vienoda tikimybė iššifruoti į bet kokį kitą tokio paties ilgio tekstą.

1940 m. šifro nepažeidžiamumą įrodė Claude Shannon.

Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. crypto - gram newsletter