Vienišumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Vienatvė“. Jean Jacques Henner piešinys

Vienišumas – emocinė būsena, kai žmogus jaučia gilų tuštumo ir izoliacijos nuo kitų žmonių jausmą. Vienišas žmogus jaučia poreikį bendrauti su kitu žmogumi ar žmonių grupe, tačiau jaučiasi lyg atskirtas nuo kitų, niekam nereikalingas ir neįdomus.

Vienišumas netapatus vienatvei. Vienatvėje būna visi žmonės, savo noru, ar susiklosčius aplinkybėms. Buvimas vienatvėje gali būti ir teigiamas, malonus jausmas. Tuo tarpu vienišas žmogus jaučia liūdesį dėl tokios savo padėties ir joje yra ne savo noru.

Žmonės tampa vieniši dėl įvairių priežasčių. Dažnai žmonės tampa vieniši, jei nuo pat vaikystės neturi draugų, artimų žmonių. Taip pat po išsiskyrimo ar brangaus žmogaus netekties, pakeitus gyvenamąją vietą, darbovietę ar pan.

Vienišam žmogui būdingi simptomai:

  • Jausmas, kad „visi kiti“ turi draugų
  • Nesugebėjimo bendrauti jausmas
  • Įsitikinimas, kad esi nepilnavertis, kad kažkas blogai su tavimi
  • Įsitikinimas, kad niekas nesupranta tavo situacijos
  • Jausmas, kad nebegali pasikeisti, kad viskas prarasta
  • Depresija, tuštumo jausmas
  • Nervingumas, galimai bendravimo baimė (sociofobija)

Paradoksas, bet žmonės labiausiai vieniši jaučiasi didžiuosiuose miestuose. Čia pasijaučiama nereikšminga, anonimine minios dalimi. Žmogus gali jaustis vienišas netgi tarp žmonių, tačiau su jais neturėdamas emocinio kontakto, nerasdamas bendrumo su aplinkiniais. Pasak JAV sociologinių tyrimų, daugėja žmonių, kurie namuose gyvena vieni, bei mažėja vidutinis atskiro individo draugų skaičius.

Vienišumas skatina savižudybes, alkoholizmą, narkomaniją, destruktyvų elgesį, keršto jausmą, ligų atsiradimą[1].

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]