Viešoji diplomatija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Viešoji diplomatija (angl. public diplomacy) yra kintantis, su istoriniais tarptautinių santykių periodais glaudžiai susijęs reiškinys, kurio apibrėžimas nėra visiškai nusistovėjęs. Tarp tarptautinių santykių specialistų paplitę įvairūs viešosios diplomatijos apibrėžimai, vis dėlto plačiąja prasme viešąją diplomatiją galima apibūdinti kaip komunikaciją, peržengiančią valstybės sienas, siekiant užmegzti dialogą su užsienio auditorija, turint tikslą informuoti ir daryti jai įtaką. Viešoji diplomatija dažniausiai laikoma tik pagalbine priemone pagrindinėms politinėms iniciatyvoms. Viešoji diplomatija gali būti kaip vienas iš įrankių stiprinti valstybės įvaizdį ir didinti „švelniąją“ galią, abiejų procesų funkcija išlieka ta pati – įtikinti kitą šalį patikėti skleidžiama žinute.

Viešoji diplomatija vykdoma per dvi politikos kryptis – komunikacinę ir kultūrinę. Pirmoji užtikrina komunikuojamos žinutės tinkamą suvokimą tarptautinėje erdvėje, o antroji – vykdo kultūrinę sklaidą. Abiem atvejais teisingam politikos įgyvendinimui pasitelkiamos tos pačios priemonės: žiniasklaida, įvairūs renginiai, oficialios kalbos ir pan.[1]

Pažymėtina, jog viešoji diplomatija neturi tikslo kritikuoti ir nuvertinti tradicinių diplomatų ar valstybės atstovų indėlio politinių sprendimų formavime, tačiau siekiama bendro tikslo – šalies populiarumo skatinimo, plečiant tarptautinės komunikacijos auditoriją įtraukiant ir viešosios diplomatijos kryptį.[2] Esminis skirtumas tarp šių diplomatijos sričių – viešosios diplomatijos siekis netiesiogiai veikti politinių sprendimų procesus, pasitelkiant žiniasklaidos priemones, įvairių organizacijų komunikacijos tinklus, kurie gali lemti visuomenės nuomonę.[3]

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Išskiriami pagrindiniai viešosios diplomatijos apibrėžimai, kurie ilgainiui keitėsi kartu su besikeičiančia pasaulio tvarka ir globalizacijos procesų įsigalėjimu. Termino ribos nėra iki galo aiškios ir paslankios istorinių įvykių kaitos procesui. Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatas Hans N. Tuch viešąją diplomatiją yra linkęs apibrėžti kaip „vyriausybės bendravimo su užsienio auditoriją procesą, bandant suteikti suvokimą apie savo šalies idėjas ir siektinus idealus, institucijas ir kultūrą, nacionalinius tikslus ir esamą politiką“.[4]

Kiti du tarptautinių santykių akademikai B. Signitzer ir T. Coombs patobulino viešosios diplomatijos apibrėžimą, atkreipdami dėmesį į pasikeitusią tarptautinės sistemos tvarką ir į apibrėžimą įtraukė privačių asmenų bei grupių įtaką viešajai nuomonei. Mokslininkai taip apibrėžia viešąją diplomatiją: „vyriausybių ir privačių asmenų bei grupių daromą tiesioginę ar netiesioginę įtaką viešajai nuomonei ir įsitikinimams, kurie tiesiogiai daro įtaką kitų vyriausybių užsienio politikos sprendimams“.[5] Į viešosios diplomatijos apibrėžimo debatus įsitraukia ir akademikas E. Gilboa, kuriam ši diplomatijos forma yra suvokiama kaip komunikacijos sistema, skirta užmegzti dialogą tiek su valstybės draugais, tiek ir su priešiškai nusiteikusiomis šalimis. Tokiai sistemai plėtoti reikia atitinkamos informacijos ir gebėjimo plėtoti paramą ir pritarimą savo veiksmams, politikai tikslinės auditorijos rėmuose.[6]

Viešoji diplomatija ir propaganda[taisyti | redaguoti kodą]

Viešoji diplomatija gali būti klaidingai tapatinama su propaganda ir iš to kilti neigiamas požiūris į viešosios diplomatijos raišką tarptautinėje erdvėje. Nors propaganda ir viešoji diplomatija gali turėti keletą istorinių sąryšio taškų dėl propagandos termino aptakumo ir neigiamų asociacijų, kur propaganda tapatinama su melu, siekiu įtikinti ideologijos teisumu ir dažniausiai siejama su Šaltojo karo laikotarpio politika, vis dėlto viešoji diplomatija ir propaganda turi aiškią skirtį – skirtingą poveikio tikslą.

Propaganda siekia valdyti, apriboti visuomenės siekį žinoti, propagandos informacija dažniausiai nepilna, ribota, iškraipyta, dažniausiai neturinti jokios alternatyvios nuomonės, kraštutiniu atveju – totalitarinio režimo akivaizdoje propaganda pasižymi ir akivaizdžia cenzūra. Viešosios diplomatijos tikslas – skatinti tikslinės auditorijos smalsumą, plėsti požiūrį, skatinti domėtis ir ieškoti informacijos.[7] Kaip teigė Harvardo universiteto profesorius Joseph S. Nye, viešoji diplomatija tarsi „dviejų krypčių gatvė“ diplomatas ne tik siekia savo valstybės interesų įtvirtinimo, bet ir skatina dialogą, atsižvelgiant į išsakytas pastabas.[8] Kitaip tariant, viešoji diplomatija pripažįsta nuomonių ir idėjų pliuralizmą, darant prielaidą, jog tikslinė auditorija pati tęs aktyvų gilinimąsi į siūlomas idėjas, propaganda – slopina aktyvumą ir vienašališkai primeta monologą, nesuteikdama erdvės dvipusei komunikacijai.[9]

Viešoji diplomatija šiandieniniame pasaulyje[taisyti | redaguoti kodą]

Viešosios diplomatijos vietą globaliame pasaulyje iš dalies apibrėžia valstybės pasirinkimas naudoti „švelniąją“ arba „kietąją“ galią. Vis dažniau pasirenkant „švelniosios“ galios kryptį, pagrindiniu įrankiu šiai galiai plėtoti pasirenkama ir viešoji diplomatija. Globalaus pasaulio skatinamas bendradarbiavimas tarp valstybių keičia ir diplomatijos formas – svarbą praranda tiesioginė konfrontacija su kita valstybe, ją keičia kitos šalies įtraukimas į savo vertybių skalę, demonstruojant savo valstybės galimybes ir perspektyvas.

Pasikeitus pasaulio sistemos tvarkai, kuri nusistovėjo Šaltojo karo laikotarpiu, kuomet viešajai diplomatijai svarbesni uždaviniai buvo ideologijos ir interesų plėtojimas, šiandienos pasaulyje viešoji diplomatija linkusi skleisti idėjas, vertybes, siekį užmegzti dialogą ir bendradarbiauti. Į šį procesą įtraukiamos ne tik vyriausybinės, bet ir nevyriausybinės organizacijos, kitos šalies vietiniai gyventojai. Kai kurie autoriai, tokie kaip Peter Van Ham, netgi iškelia idėją, jog tradicinė diplomatija gali prarasti savo vietą šiandieniniame pasaulyje, nes vis svarbesniu dalyku tampa šalies įvaizdis, per kurį įgyjama įtaka kitiems tarptautinės sistemos nariams.[10] Prie viešosios diplomatijos lengvesnio įgyvendinimo prisideda ir technologiniai visuomenės pokyčiai – interneto pagalba lengviau pasiekti kitos šalies auditoriją ar transliuoti savo idėjas ir vertybes viso pasaulio gyventojams.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dagyte I, Zykas A. Country branding: qualitatively new shift in country image communication. Nuoroda: <http://www.ku.lt/sociologija/files/2008-3.p.58-70.pdf
  2. Riordan, Sh., (2004) Dialogue-based Public Diplomacy: A New Foreign Policy Paradigm? Netherlands Institute of International Relations 'Clingendael' Nuoroda: http://www.clingendael.nl/publications/2004/20041100_cli_paper_dip_issue95.pdf
  3. Henrikson, A. K., (2006) What Can Public Diplomacy Achieve? Netherlands Institute of International Relations 'Clingendael' <http://www.diplomatie.gouv.fr/fr/IMG/pdf/publicdiplo.pdf>
  4. What is Public Diplomacy? (2008) Public Diplomacy Alumni Association <http://www.publicdiplomacy.org/1.htm>
  5. Gilboa, E., (2008) Searching for a Theory of Public Diplomacy. The ANNALS of the American Academy of Political and Social Science 616, 55-77. doi: 10.1177/0002716207312142.
  6. Gilboa, E., (2006) Public Diplomacy: the Missing Component in Israel’s Foreign Policy. Israel Affairs, Vol. 21, No. 4, 715–747. doi: 10.1080/13533310600890067. <http://uscpublicdiplomacy.com/pdfs/gilboa_israel_publicdiplomacy_Oct06.pdf>
  7. Arsenault, A., Cowan, G., (2008) Moving from Monologue to Dialogue to Collaboration: The Three Layers of Public Diplomacy. The ANNALS of the American Academy of Political and Social Science 616, 10-30. doi: 10.1177/0002716207311863.
  8. Nye J. S. The Benefits of Soft Power <http://hbswk.hbs.edu/archive/4290.html>
  9. Melissen, J., (2005) The New Public Diplomacy: Between Theory and Practice. Iš J. Melissen, D. Lee, P. Sharp (red). The New Public Diplomacy: Soft Power in International Relations, New York: Palgrave Macmillan
  10. Van Ham, P., (2005) Power, Public Diplomacy, and the Pax Americana. Iš J. Melissen, D. Lee, P. Sharp (red). The New Public Diplomacy: Soft Power in International Relations New York: Palgrave Macmillan