Vidurio Atlanto palydų pajėgos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vidurio Atlanto palydų pajėgos (angl. Mid-Ocean Escort Force; MOEF) - Sąjungininkų Antrajame pasauliniame kare laivynų junginys, kurio paskirtis buvo organizuoti konvojų palydas kovai su Vokietijos povandeniniais laivais tarp Kanados ir Britų salų.

MOEF buvo sudarytos 1942 m. vasario mėn. perorganizavus Niufaundlando palydų pajėgas.

Ankstesnė situacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Britanijos Jūrų ministerija (angl. Admiralty), besivadovaudama Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, nuo 1939 m. rugsėjo D. Britanijos pakrančių vandenyse ėmė rengti prekybinius konvojus.[1] Priešpovandeninės palydos būdavo skiriamos, jei būdavo įtariama, kad gresia pavojus.
Ankstyvieji II tipo vokiečių povandeniniai laivai, bazavęsi Vokietijos uostuose, negalėjo efektyviai veikti tolimesniuose Europos pakrančių vandenyse. Vokietijai užėmus Norvegiją ir Prancūziją jose buvo įsteigtos povandeninių laivų bazės, ir vokiečių IX ir VII tipų povandeniniai laivai, papildomi degalais iš XIV tipo povandeninių laivų, veikė Atlanto viduryje, kur nepasiekdavo patruliuojantys britų lėktuvai. Daug to meto priešpovandeninių laivų nebuvo pajėgūs lydėti konvojus per visą Atlantą. 1941 m. gegužės 27 d. iš Halifakso išplaukęs konvojus HX 129 buvo pirmasis konvojus, kurio palyda jį lydėjo visą kelią skersai Atlantą.[2] Palyda, kurios laivai bazavosi Halifakso uoste, nulydėjo šį konvojų iki Niufaundlando, kur konvojų ėmė lydėti kita palyda, besibazavusi Niufaundlande. Ši palyda konvojų lydėjo iki Islandijos, kur jį perėmė Islandijoje besibazuojantys eskortiniai laivai. Šie nulydėjo konvojų iki Vakarinių prieigų.

Amerikiečių palydos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

USS „Reuben James“ buvo nuskandintas, kai lydėjo HX 156 konvojų

1941 m. rugpjūčio 9 d. JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas Niufaundlande pareiškė, kad JAV suteiks savo minininkų HX konvojų, kai šie plaukia iš Kanados į Islandiją, ir ON konvojų, kai šie grįžta į Ameriką, palydoms.[3]
HX 150 konvojus, išplaukęs 1941 m. rugsėjo 16 d., buvo pirmasis konvojus su JAV karo laivų palyda.[4] ON 18 konvojus, išplaukęs rugsėjo 24 d., buvo pirmasis į vakarus plaukęs konvojus su JAV laivų eskortu.[5] Karališkasis Kanados laivynas ir toliau lydėjo SC konvojus lėtesnius priešinga kryptimi plaukiančius ON konvojus.[6] Kanadiečių palydų grupės buvo sustiprintos nuo 4 laivų iki 6 laivų (1 Kanados River klasės eskadrinis minininkas ir 5 Flower klasės korvetės).[7]

JAV Gleaves klasės eskadrinis minininkas USS „Kearny“ (DD-432) buvo torpeduotas 1941 m. spalio 17 d., kai lydėjo SC 48 konvojų.[8] Clemson klasės eskadrinis minininkas USS „Reuben James“ (DD-245) buvo torpeduotas ir nuskendo 1941 m. spalio 31 d., kai lydėjo HX 156 konvojų.[9] Kai JAV paskelbė karą Vokietijai, JAV palydos grupes ėmė sudaryti 5 eskadriniai minininkai. Į šioms palydoms skirtų laivų sąrašą buvo įtraukti ir šeši USCG Treasury klasės laivai (priklausę JAV Pakrančių apsaugai).[10]

Tolimo nuotolio palydų organizavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV teko ieškoti, iš kur gauti pakankamai daug eskadrinių minininkų, kad užtektų eskortams tiek Ramiajame vandenyne, tiek Atlanto vandenyne. Todėl trumpiausias įmanomas maršrutas iš Niufaundlando į D. Britaniją didžiuoju apskritimu buvo laikomas perspektyviu, nes jį naudojant nebereikėtų susitikimo taškų maršruto viduryje ir reikėtų mažiau minininkų.

Pagal pradinius 1942 m. sausio 24 d. pasiūlymus buvo numatyta Vidurio Atlanto palydų pajėgose suorganizuoti 14 palydos grupių.[11] Amerikiečių vadovaujamos palydos grupės buvo žymimos kodais, prasidedančiais raidė A, britų vadovaujamos grupės - raide B ir kanadiečių grupės - raide C. Į grupių sudėtį turėjo įeiti 15 JAV eskadrinių minininkų, 15 Karališkojo laivyno minininkų ir 12 Kanados laivyno minininkų. Paprastai trečdalis MOEF laivų palydose nedalyvaudavo, kadangi tuo metu buvo remontuojami taisant kautynėse ar nuo audrų patirtus sugadinimus arba įrengiant naują įrangą arba dalyvaujant mokymuose.[12][13]

Kiekviena MOEF palydos grupė dirbdavo 33 dienų ciklu:

  • 9,5 dienos - kelionė su ON konvojumi į vakarus
  • 6 dienos - stovėjimas Sent Džonse (Niufaundlandas)
  • 9,5 dienos - kelionė į rytus su HX ar SC konvojumi
  • 8 dienos - techninis aptarnavimas Londonderio uoste.[14]

Plaukiojant trumpaisiais maršrutais nebereikėjo laivų, kurie budėdavo susitikimo taške Hvalfjörður Islandijoje. JAV turėjo penkis minininkus laikyti Islandijoje, kad šie lydėtų laivus nuo transatlantinio konvojaus maršruto iki JAV okupacinių bazių Islandijoje. D. Britanijos Karališkasis laivynas toliau palaikė vietines palydų pajėgas iš ginkluotų tralerių Vakarinėse prieigose, o Karališkasis Kanados laivynas - Vakarines vietines palydų pajėgas iš korvečių, minų tralerių ir trumpų nuotolių minininkų , veikusias tarp Halifakso ir Niufaundlando.[15]

Minininkų stygius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

USS „Schenck“ (DD-159) buvo vienas iš trumpo nuotolio Wickes klasės minininkų, veikusių palydose į Islandiją ir iš jos.

Korvečių veikimo nuotolis buvo pakankamas MOEF užduotims vykdyti, bet minininkų kuro naudojimo efektyvumas buvo menkas plaukiant prekinių konvojų greičiais. Palydos grupių lyderiai būdavo modernūs minininkai su pakankamu veikimo nuotoliu, tačiau iš senesniųjų minininkų, paskirtų į MOEF, tik Clemson klasės mminininkai tiko MOEF užduotims vykdyti.[16] Wickes klasės minininkai tiko Kanados Vakarinėms vietinėms palydų pajėgoms ir amerikiečių vykdytoms Islandijos palydoms, tačiau veikimo nuotolio nepakako lydėti konvojus visame MOEF palydos grupių maršrute. D. Britanijos karinis laivynas dalį V ir W klasių minininkų pavertė į tolimo nuotolio eskortininkus (pašalino priekinius katilus, o vietoj jų įrengė papildomas kuro talpyklas).[17]

Modernus to meto minininkas USS „Sims“ (DD-409) 1941 m. pabaigoje buvo perkeltas į Ramųjį vandenyną, kad veiktų lėktuvnešio USS „Yorktown“ palydoje. „Sims“ buvo nuskandintas 1942 m. gegužės 7 d. Koralų jūros mūšyje.

19 modernių JAV minininkų buvo perkelti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną, kur buvo paskirti lydėti linijinius laivus USS „New Mexico“ (BB-40)|, USS „Mississippi“ (BB-41), USS „Idaho“ (BB-42) ir USS „North Carolina“ (BB-55) bei lėktuvnešius USS „Yorktown“ (CV-5), USS „Wasp“ (CV-7) ir USS „Hornet“.[18] Likę JAV minininkai buvo perkelti iš MOEF į kariuomenės transportų konvojų palydas Atlante bei kovą su vokiečių povandeniniais laivais rytinėje JAV pakrantėje.[19] Palydos grupės A-1 ir A-2 buvo išformuotos, kai jų modernūs minininkai buvo perkelti kitur. Palydos grupės A-4 ir A-5 buvo performuotos į B-6 ir B-7, kai jų lyderiais tapo D. Britanijos karo laivyno E ir F klasės minininkai HMS „Fame“ (H78) ir HMS „Firedrake“ (H79)[20] Palydos grupė B-5 1942 m. kovą buvo perkelta į Karibų jūrą lydėti prekybinių konvojų.[21]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Hague 2000 p.23
  2. ↑ van der Vat (1988) p.187
  3. ↑ van der Vat (1988) p.205
  4. ↑ Morison (1975) p.86
  5. ↑ Morison (1975) p.90
  6. ↑ van der Vat (1988) p.208
  7. ↑ van der Vat (1988) p.209
  8. ↑ Morison (1975) p.93
  9. ↑ Morison (1975) p.94
  10. ↑ Blair (1996) p.448
  11. ↑ Blair (1996) pp.457-9
  12. ↑ Milner (1985) p.109
  13. ↑ Middlebrook (1975) p.40
  14. ↑ Blair (1998) p.25
  15. ↑ van der Vat (1988) p.262
  16. ↑ Milner (1985) p.98
  17. ↑ Lenton&Colledge (1968) p.79
  18. ↑ Blair (1996) pp.750-1
  19. ↑ Blair (1996) pp.460
  20. ↑ Milner (1985) p.99
  21. ↑ Rohwer&Hummelchen (1992) pp.124
  • Blair, Clay (1996). Hitler's U-Boat War: The Hunters 1939-1942. Random House. ISBN 0-394-58839-8.
  • Gannon, Michael (1989). Black May. Harper Collins. ISBN 0-06-017819-1.
  • Gretton, Peter (1974). Crisis Convoy. Naval Institute Press. ISBN 0-87021-925-1.
  • Hague, Arnold (2000). The Allied Convoy System 1939-1945. Naval Institute Press. ISBN 1-55750-019-3.
  • Lenton, H.T. and Colledge J.J. (1968). British and Dominion Warships of World War II. Doubleday and Company.
  • Middlebrook, Martin (1976). Convoy. William Morrow and Company.
  • Milner, Marc (1985). North Atlantic Run. Naval Institute Press. ISBN 0-87021-450-0.
  • Morison, Samuel Eliot (1975). History of United States Naval Operations in World War II, Volume I The Battle of the Atlantic 1939-1943. Little, Brown and Company.
  • Rohwer, J. and Hummelchen, G. (1992). Chronology of the War at Sea 1939-1945. Naval Institute Press. ISBN 1-55750-105-X.
  • Silverstone, Paul H. (1968). U.S. Warships of World War II. Doubleday and Company.
  • van der Vat, Dan (1988). The Atlantic Campaign. Harper & Row. ISBN 0-06-015967-7.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vidurio_Atlanto_palydų_pajėgos&oldid=5141465"