Vidurinės Azijos aviganis
| Vidurinės Azijos aviganis | |
|---|---|
| |
| Standartas: | Nr. 335, II FCI grupė, 2 sekcija (molosinio, kalnų tipo šunys) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 60-65 cm |
| Kalė: | 55-60 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 50-65 kg |
| Kalė: | 40-55 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Vidutinio ilgio, tankus, šiurkštus |
| Aktyvumas: | Vidutinis |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Ramus, užsispyręs, savarankiškas, prieraišus |
| Tinkamumas apsaugai: | Aukštas |
| Tinkamumas tarnybai: | Aukštas |
| Vados dydis: | ? |
| Ilgaamžiškumas: | 10-12 m. |
Vidurinės Azijos aviganis - viena seniausių šunų veislių pasaulyje, kilusi iš senovės Tibeto mastifų.
Tai labai nepriklausomi, išdidūs ir stabilios psichikos šunys. Net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis jie veikia savo galva, sprendimus priima patys ir sunkiai duodasi kontroliuojami žmogaus, kai mano, kad jo paties sprendimas yra teisingesnis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidurinės Azijos aviganis - sena veislė, išvesta Vidurinės Azijos avių augintojų. Ilgus amžius nepriklausomi ir nuošalūs Vidurinės Azijos aviganiai saugojo klajojančius piemenis ir jų bandas Rusijos Uralo kalnuose ir labiau į rytus esančiose Sibiro žemėse bei visose Vidurinės Azijos respublikose – Turkmėnistane, Uzbekistane, Tadžikistane ir Kazachstane. Panašūs šunys galėjo atlydėti mongolus, kai jie veržėsi į Rytų ir Vidurio Europą, ir tapti Europos sargiųjų aviganių protėviais. Vidurinės azijos aviganiai yra giminingi stambesniems ir dabar labiau paplitusiems Kaukazo aviganiams.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai aukšti ir stambūs, grubaus sudėjimo šunys. Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau kaip 70 cm, patelių - ne mažiau kaip 65 cm. Vidurinės Azijos aviganių kaulai masyvūs, raumenys stiprūs, todėl tai yra labai ištvermingi šunys. Oda stora, pakankamai elastinga.
Kailis būna dviejų tipų – ilgaplaukis arba trumpaplaukis. Plaukai tiesūs, šiurkštūs ir tankūs. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Akys toli viena nuo kitos, tamsios, apvalios, tiesios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklinis. Kaklas trumpas, raumeningas, žemas. Ketera aukšta, ryški (ypač patinų).
Krūtinė plati, gili, su apvaliais šonkauliais. Nugara stipri, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, raumeningos, beveik horizontalios. Uodegos pagrindas aukštai, strėnų zonoje, pjautuvo formos. Nuleista uodega siekia kulno sąnarius. Uodega trumpinama. Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Jos truputį ilgesnės negu pusė šuns aukščio ties ketera. Plaštakos trumpos, tvirtos, plačios, vertikalios. Užpakalinės kojos lygiagrečios, truputį ištiesinti kelio ir kulno sąnariai. Blauzdos trumpos. Letenos stambios, ovalios, sugniaužtos.
Charakteris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidurinės Azijos aviganiai yra labai ramūs, aukšto intelekto, stabilios psichinės būklės, nepiktybiniai šunys. Jų nervų sistema labai stipri ir gerai išvystyta. Šie aviganiai yra labai užsispyrę bei savarankiški, todėl paklūsta tik stipriam šeimininkui. Vidurinės Azijos aviganis nuolat bando savo šeimininko charakterį bei ieško silpnų jo vietų, kurių radęs visada jomis pasinaudos.
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai ir nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- AZIJOS/ ALABAI Kennel Archyvuota kopija 2009-02-19 iš Wayback Machine projekto.
