Vidurinis Pavolgys

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rusijos istorinė žemė Idel-Ural
Šalis	Rusija (Pavolgio federalinė apygarda)
Tautos	totoriai, baškirai, mariai, čiuvašai, vėliau rusai
Laikotarpis	Rusijos dalis nuo 1552 m.
Miestai	Kazanė, Ufa, Čeboksarai
Rusijos istoriniai regionai: Rusia, Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, Pečiora, Jugra, Užvolgys, Ponto stepė, Sibiras

Vidurinis Pavolgys – istorinė sritis dabartinėje Rusijoje. Į Vidurinio Pavolgio sampratą dažniausiai įtraukiamas ir Užvolgys (rus. Заволжье), teritorijos, esančios į rytus nuo Volgos upės. Apima didžiąją dalį Pavolgio federalinės apygardos: įeina Tatarstanas, Čiuvašija, Marių Respublika, Mordvija, Baškirija, taip pat dalis Žemutinio Naugardo (pietinė ir šiaurės rytinė dalis), Kostromos (pietrytinė dalis), Kirovo (pietinė dalis), Orenburgo, Uljanovsko (šiaurinė dalis), Samaros (šiaurinė dalis) sričių.

Istoriškai Vidurinis Pavolgys dar žinomas kaip Idel-Ural (tot. Идел-Урал, lotynų raštu:: İdel-Ural, rus. Волго-Уралье).

Geografija

Regionas apima dalį Pavolgio (ir Volgos baseino) geografinės srities Rusijoje. Tradiciškai laikoma, kad jis prasideda į rytus nuo Volgos ir Okos santakos, kur yra Nižnij Novgorodo miestas, visada buvęs ryčiausiu Rusios avanpostu. Vakaruose regionas ribojasi su Aukštutiniu Pavolgiu (Rostovo žeme). Šiaurėje, už Viatkos, jį supa udmurtų ir komių gyvenama Permės žemė. Rytuose regionas atsiremia į Uralo kalnus, už kurių prasideda Vakarų Sibiras. Pietuose, ties Samaros kilpa, jis pereina į Ponto stepę (Žemutinis Pavolgys).

Regionas gamtiškai yra pereinamoji zona tarp stepės pietuose ir taigos šiaurėje. Nemažą dalį čia sudaro mišrieji vidurinio klimato miškai. Svarbiausios regiono upės yra Volga (bei jos intakas Sura), žemutinė Kama, pastarosios intakas Belaja, Uralo aukštupis.

Geografiškai regioną sudaro kelios reljefo zonos. Vakarinė dalis, į vakarus nuo Volgos, priklauso Pavolgio aukštumai, į rytus nuo Volgos prasideda Žemutinis Užvolgys, kuris dar toliau į rytus pereina į Aukštutinį Užvolgį, kol baigiasi Uralo kalnais (Viduriniu Uralu).

Demografija ir etniniai regionai

Regionas yra gyvenamas senųjų tautų, kurios kalba tiurkų kalbomis (totoriai, čiuvašai, baškirai) ir finougrų kalbomis (mariai, erziai, mokšai). Šiuo metu daugumoje vietų vyrauja etniniai rusai. Tradiciškai regioną sudaro šie kultūriniai regionai:

• Tatarstanas – totorių ir čiuvašų tradiciškai apgyvendintos žemės. Užima centrines Vidurinio Pavolgio teritorijas tarp Suros upės vakaruose, Kazankos šiaurėje ir Samaros kilpos pietuose. Regione yra Kamos ir Volgos santaka;
• Marių kraštas – marių tradiciškai apgyvendintos žemės. Užima šiaurines Vidurinio Pavolgio teritorijas tarp Viatkos ir Vetlugos, dalį teritorijų į pietus nuo Volgos tarp Suros ir Civilės;
• Mordvių žemė – erzių ir mokšų tradiciškai apgyvendintos žemės. Užima vakarines Vidurinio Pavolgio teritorijas tarp Okos ir Suros;
• Baškortostanas – baškirų tradiciškai apgyvendintos žemės. Yra į rytus nuo Tatarstano, už Šešmos upės;

Istorija

Priešistorė

Seniausioji regiono istorija yra menkai tyrinėta. Baigiantis neolitui iš karto į pietus nuo regiono susiformavo Samaros kultūra, kuri remiantis Kurganų hipoteze, laikoma viena iš ankstyviausių indoeuropietiškų kultūrų. Indoeuropiečiai tikriausiai apgyvendino regioną apie III tūkst. pr. m. e. pabaigą, ir jie siejami su rytine Fatjanovo kultūros atmaina – Balanovo kultūra. Pastarąją pakeitė Abaševo kultūra (1700–1500 m. pr. m. e.).

Nuo II į regioną kėlėsi finougrai (Volgos finai), giminingi mariams, erziams, mokšams, muromams ir kitoms gentims. Jų svarbiausia kultūra regione buvo Ananjino kultūra (VIII–III a. pr. m. e.), iš kurios išsirutuliavo smulkios lokalios geležies amžiaus viduramžių kultūros, tokios kaip Pjanoboro kultūra, Azelino kultūra, Senoji marių kultūra, Kušnarenkovo kultūra, Karajakupovo kultūra ir kt.

Pavolgio Bulgarija

VIII a. iš pietų į regioną migravo tiurkai bolgarai, kilę iš Didžiosios Bolgarijos, klestėjusios tarp Azovo ir Kaspijos jūrų. Jie ilgainiui asimiliavo daugumą vietos autochtonų, tiurkizuodami kraštą ir atnešdami čia savo tikėjimą tengrizmą. Bolgarai įkūrė ankstyvojo feodalizmo valstybėlę su sostine Bolgaru, kuri dabar žinoma kaip Pavolgio Bulgarija.

Iki X a. vidurio Volgos bulgarai pripažino Chazarų kaganato valdžią, o vėliau išsivadavo ir buvo nepriklausomi. Maždaug tuo metu didžioji jų dauguma priėmė islamą (nepriėmusieji vėliau sudarė čiuvašų tautybės pagrindą). Valstybė tapo viena galingiausių regione, klestėjusi dėl pelningos prekybos tarp Rusios ir musulmonų pasaulio. Bulgarai plėtė islamą ir į aplinkinių genčių žemes, pirmiausia į rytus, tarp baškirų, kurie greičiausiai nepripažino Bulgarijos valdžios.

Pavolgio Bulgarijos sukurtas prekybinis tinklas Volgos upe skatino ekonominį ir politinį vystymąsi regiono pagoniškų Volgos finų genčių tarpe į šiaurę ir vakarus nuo Bulgarijos. XII–XIII a. tarp jų prasidėjo ankstvojo feodalizmo valstybėlių konsolidacija. Savo kunigaikštystes sukūrė čeremisai (mariai), mordviai.

Aukso Orda

1223 m. Pavolgio Bulgariją užpuolė mongolai, kurie, tiesa, laikinai buvo atmušti. 1236 m. sugrįžę, jie užkariavo visą kraštą, ir, kai kurių istorikų duomenimis, išžudė apie 80 procentų vietos gyventojų. Dėl mongolų invazijos kadaise klestėjęs regionas sumenko, buvo suduotas stiprus smūgis žemdirbystei, prekybai, ir jis niekada nebeatgavo buvusio klestėjimo. Senieji bulgarų centrai į rytus nuo Volgos (kaip kad Bolgaras) nunyko, didelė dalis gyventojų kėlėsi į šiaurę nuo Kamos, kur formavosi Kašanas, Kazanė ir kiti nauji miestai.

Po Mongolų imperijos padalinimo Pavolgys atiteko Aukso ordai, kurios politinis ir kultūrinis centras koncentravosi Ponto stepėje. Mongolams maišantis su vietos gyventojais, susiformavo totoriai. Nepriėmusieji totorių kalbos ir musulmonų kultūros bulgarai sudarė pagrindą čiuvašų tautybei. XV a. Aukso ordai yrant, Pavolgio regione susiformavo Kazanės chanatas, kuriame musulmonai totoriai turėjo centrinę valdžią. Jų atkurta prekybinė sistema apėmė ir marių bei mordvių žemes.

Rusijos sudėtyje

XIII a. Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiai įkūrė Žemutinį Naugardą, kuris buvo ryčiausias Rusios farpostas, stovėjęs ant ribos su Vidurinio Pavolgio tautomis. Iš čia rusai lėtai vykdė kolonizaciją į rytus, pirmiausia į mordvių žemes. Tačiau galutinai Rusijos įtaka regione užtikrinta tik 1552 m., kuomet sutriuškintas Kazanės chanatas. Vietos genčių pasipriešinimas, žinomas kaip Čeremisų karai, tęsėsi iki XVI a. pabaigos.

Perėmusi valdžią Kazanėje, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė kartu gavo susiformavusius ekonominius tinklus, taigi ir kontrolę visame Viduriniame Pavolgyje. Visas regionas administraciškai buvo priskirtas Kazanės dvaro prikazui, o Kazanė išliko svarbiausiu kultūriniu, politiniu ir ekonominiu viso regiono centru.

Keliantis rusams kolonistams, keitėsi regiono etninė sudėtis. Ypač rusifikacija paveikė artimiausius Vidurinio Pavolgio regionus – mordvių ir marių žemes. Pastarųjų tarpe buvo vykdoma priverstinė kristianizacija, dėl ko šie bėgo, suformuodami diasporas. Musulmonai totoriai ir baškirai rusifikacijos ir kristianizacijos buvo paveikti silpniau. Mordviai galutinai kristianizuoti tik XIX a.

XVIII a. įkūrus Rusijos imperiją, krašte įvykdytos administracinės reformos. Panaikintas Kazanės dvaro prikazas, o didžioji dalis regiono atiteko Kazanės gubernijai. Šią dalinant, atsirado Žemutinio Naugardo gubernija, Viatkos gubernija, Simbirsko gubernija, Ufos gubernija ir kt. Kaip ir kituose Rusijos regionuose, formuojant gubernijas jų ribos tikslingai nesutapo su kultūrinių regionų ribomis, siekiant ištrinti etnines ir istorines tapatybes.