Viduramžių mokslas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Libr0310.jpg

Viduramžių mokslas. Tradiciškai Viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t. y. maždaug tarp 476 ir 1492 m.

Viduramžiais didelę reikšmę mokslo raidai turėjo arabų ir Vidurinės Azijos mokslininkai (Ibn Sina, Ibn Rušdi, al Birunijus). Susikūrus Europoje feodalinei sistemai, išplito ir sustiprėjo religijos vaidmuo. Tai neigiamai atsiliepė mokslo pažangai − viduramžiais mokslas išgyveno krizę. Atsirado specifinė Viduramžių mokslo forma − scholastika, kuri pagrindinį dėmesį skyrė krikščioniškų dogmų kūrimui. Mokslo raidos pagrindą sudarė alchemijos ir astrologijos plėtotė. Senovės graikų ir viduramžių mokslas dar nebuvo socialinė institucija.

Viduramžiais gimė ir viena iš svarbiausių Vakarų pasaulio mokslo institucijų − universitetai. Pirmieji atsirado XIXII a. (Bolonijos universitetas1088 m., Paryžiaus − XII a. viduryje), katedrų ar vienuolynų mokyklų pagrindu. XII a. šios mokslo įstaigos gavo ir pasaulietinės valdžios pripažinimą bei leidimą savivaldai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]