Vidiškių dvaras

Apie dvarą prie Ukmergės žr. Šventupės dvaras.

Vidiškių dvaras
Vidiškių dvaras
Vieta	Vidiškės
Įkurtas	1782 m.
Rūmų stilius	Medinis, vėlyvasis klasicizmas
Bajorų giminės	N. Ragoža, Liudvikas Pliateris, Jonas Kaminskis, Ignotas Kaminskis, Aristarchas Pimenovas, Elena Dorochova, Joahimas Dorochovas
Pastatų būklė	Restauruotas
Savininkas	Kęstutis Mozeris

Vidiškių dvaras – dvaras Ignalinos rajone, Vidiškių kaime. Prie ežero yra XVIII a. įveistas parkas (5 ha), kuris yra išsidėstęs pietiniame Varnio ežero pakrantės šlaite.

Istorija

Vietovės pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – 1675 m. Pirmą kartą dvaras paminėtas XVIII a. antroje pusėje, 1782 metais. kai tuometinis dvaro savininkas N. Ragoža (lenk. N. Rogoża) iš Vilniaus vyskupijos gavo leidimą dvare statyti koplyčią.

1807 m. dvaro savininkas – grafas Liudvikas Pliateris – pastatė naują koplyčią. Nuo tada dvaras imtas vadinti Pšijazn (lenk. Przyjaźń). XIX a. 2-3 dešimtmetyje dvarą įsigijo Jonas Kaminskis, vėliau – Ignotas Kaminskis. Dvarui priklausė: Antakmenė, Ažušilė, Ažumiškė, Baltamiškė, Balininkai, Bajorai, Budriai (dabar Ignalinoje), Buivyliškės, Dziediškės, Gaidžiai, Gaveikėnai, Kilatrakis, Kiryliškės, Kaneišiai, Kudrašiškės, Labučiai, Navikai, Petriškės, Pašvoginės, Poviliškės, Padvariai, Rumšėnai, Rimšaičiai, Strigailiškis.

1912–1913 m. dvaras atiteko Aristarchui Pimenovui (Vilniaus sentikių bendruomenės pirmininkui?). Šis dvarą 1915 m. paliko savo seserei Elenai Dorochovai, kuri 1924 m. dvaro valdymą perleido savo vyrui Joachimui Dorochovui, kuris čia tvarkėsi iki 1939 m.

1940 m. dvaras nacionalizuotas. Įsikūrė apylinkės tarybos raštinė, kultūros namai, biblioteka, telefonų stotis ir kt.

Nuorodos

• Vidiškių dvaro sodyba (Kultūros vertybių registras)
• Vidiškių dvaras, Ignalinos raj. (miestai.net)
• Vaizdo reportažas apie dvarą
• Widziszki (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 296 psl. (lenk.)
• Przyjaźń (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 210 psl. (lenk.)