Videniškių šv. Lauryno bažnyčia

55°13′02″š. pl. 25°16′38″r. ilg. / 55.2171°š. pl. 25.2772°r. ilg. / 55.2171; 25.2772

Videniškių šv. Lauryno bažnyčia

Vyskupija	Kaišiadorių
Dekanatas	Molėtų
Savivaldybė	Molėtų rajonas
Gyvenvietė	Videniškiai
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1620 m.
Stilius	renesansas

Kitos reikšmės – Šv. Lauryno bažnyčia.

Videniškių šv. Lauryno bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Molėtų rajone, Videniškių kaime, prie kelio 115 Ukmergė–Molėtai . Šv. Lauryno bažnyčia yra sakralinis ir architektūros paminklas (unik. kodas 25028 ),^[1] priklausantis Atgailos kanauninkų vienuolyno ansambliui.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1549 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1618 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Naujoji bažnyčia buvo sumanyta kaip palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto židinys, o kartu ir kaip šeimyninis kunigaikščių Giedraičių giminės mauzoliejus. Giminė aktyviai palaikė naujo palaimintojo Mykolo kultą, akivaizdžiai siekdama jo kanonizacijos. Statyba rūpinosi Videniškių augustijonų provincijolas Ipolitas Žepnickis, nuo 1643 m. – Poznanės katedros kanauninkas, valdovo sekretorius Benediktas Kazimieras Rysinskis. 1631 m. pristatyta koplyčia su rūsiu, kuriame laidoti Giedraičių šeimos nariai. 1618–1620 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia (konsekruota 1654 m.) ir mūrinis 2 aukštų vienuolynas. Martynas Giedraitis jam dovanojo Videniškių dvarą ir 4 palivarkus (dovanotose žemėse buvo apie 200 dūmų). Bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo per 1655-1661 m. karą. Atstatyta bažnyčia konsekruota 1684 m.

Videniškiai tapo Lietuvos reguliariųjų atgailos kanauninkų centru. Vienuolyno vyresnysis turėjo infulato titulą. 1783 m. bažnytinei vyresnybei atėmus daugelį vienuolyno žemių, infulatūra panaikinta. XVIII a. prie vienuolyno veikė parapinė mokykla. Mykolas Antonevičius 1750–1751 m. bažnyčiai dovanojo varpus. 1801 m. bažnyčia atnaujinta. Jos perstatymu rūpinosi klebonas Ipolitas Stanislavovičius.

XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla, špitolė, bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Po 1831 m. sukilimo 1832 m. vienuolynas uždarytas, bažnyčia tapo parapine, vienuolyne įsikūrė klebonija.

Alpensas Grybauskis, Videniškiuose klebonavęs 1874–1906 m., parapiją lenkino. Lietuvių kalbą į bažnyčią grąžino kunigas Jonas Skardinskas. 1884 m. atnaujinti bažnyčios altoriai. 1910 m. klebonas Petras Valiuškis su parapijiečiais bažnyčią atnaujino ir nudažė. 1911–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Jis 1912 m. įsteigė arbatinę. Iki 1913 m. pastatyti parapijos namai. Bažnyčia remontuota 1926 ir 1956 m.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia stovi ties trikampe, dar XVI a. susiformavusia miestelio aikšte. Rytiniame šventoriaus kampe stūkso infulato namai ir mediniai bei mūriniai ūkiniai pastatai, prie jų buvo vienuolyno sodas. Kadaise vienuolyno ansamblis per tvenkinių sistemą jungėsi su Giedraičių dvaru Žižmava.

Bažnyčia renesansinė, stačiakampio plano, su pusapskrite apside ir 42 m aukščio fasado bokštu, vienanavė su presbiterija, dengta cilindriniu skliautu su rozetėmis, bokšto antrame aukšte esančiu vargonų choru bei balkonu, išeinančiu į navą. Abipus presbiterijos pristatytos dvi nedidelės zakristijos. Prie pietinio fasado prišlieta Giedraičių koplyčia su dvišlaičiu stogu, po ja ir rytine bažnyčios dalimi įrengti rūsiai. Abipus bokšto išsidėstę šiauriniai ir pietiniai prieangiai. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su tinkuotais arkiniais vartais. Šventoriaus prieigose atidengtas miestelio 650 m. jubiliejaus akmuo (2017 m.).

Vidaus dekoras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengti W. Biernacki dirbtuvių vargonai (XX a. pr.), reljefinės epitafijos: Stanislovo Sipailos graviruotos alavo skardos epitafija (1762 m., 88x62 cm), Martyno Marcelijaus Giedraičio granito epitafija (1639 m., 88x62 cm), Ipolito Žepnickio (?) granito epitafija (1639 m.).

XVIII a. pirmo ketvirčio laikotarpiu datuojami altoriai:

Didysis Švč. Mergelės Marijos altorius su mensa, tabernakuliu, retabulu, dvejomis skulptūromis, skulptūrine grupe ir paveikslo aptaisais.
Šoninis Šv. Lauryno altorius su mensa, tabernakuliu, retabulu, keturiomis skulptūromis, paveikslu su aptaisais ir paveikslu.
Šoninis Jėzaus Kristaus altorius su mensa, tabernakuliu, retabulu, dvejomis skulptūromis ir dviem paveikslais.
Palaimintojo Mykolo Giedraičio altorius su mensa, retabulu, dvejomis skulptūromis ir paveikslu su aptaisais (minima, kad anksčiau prie šio atvaizdo patirtas malones liudijo auksiniai ir sidabriniai votai).

Šoninėje Giedraičių koplyčioje tikinčiuosius pasitinka palaimintojo M. Giedraičio atvaizdas – prieš altorėlį klūpantis vienuolis. Presbiterijoje įmontuotose antkapinėse plokštėse įamžinti abu bažnyčios istorijoje svarbiausi asmenys - fundatorius ir pirmasis vienuolyno viršininkas.