Vertybinių popierių rinka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vertybinių popierių rinka – sudedamoji finansų rinkos dalis, apimanti labai platų ilgalaikių ir vidutinių investicijų sektorių. Šios rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius popierius. Vertybinių popierių rinka jautriai reaguoja į ekonominį šalies gyvenimą ar atsitiktinius reiškinius. Todėl norint investuoti ir gauti teigiamą rezultatą, reikia įvertinti daug įvairių faktorių.

Vertybinių popierinių rinkos ištakos[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmaisiais vertybiniais popieriais galima laikyti Babilono molines lenteles, kai, sumokėjęs įnašą, žmogus gaudavo lentelę su užrašu, kuriuo būdavo patvirtinama, kad lentelės turėtojas sumokėjo įnašą prekybinio laivo savininkui ir yra atitinkamos laivo dalies savininkas. Dalininkas prisiimdavo visą riziką ir atsakomybę (laivo sudužimo ar paėmimo į nelaisvę atveju jis neturėdavo teisės reikalauti įdėtų pinigų grąžinimo), tačiau jis besąlygiškai gaudavo jam priklausančią pelno dalį, laivui sėkmingai sugrįžus. Tai galima laikyti paprastųjų akcijų užuomazga, nes šiomis lentelėmis galima buvo prekiauti iki laivas sugrįš arba bus gauta žinia apie jo žuvimą.

Ten pat susiformavo ir indėlių sistemos bei vekselių užuomazga – buvo galima įdėti pinigus į prekybos namus (ne į konkretų laivą ar ekspediciją), kurie įsipareigodavo mokėti palūkanas bei grąžinti indėlį pagal pareikalavimą savo atstovybėse įvairiuose miestuose. Tokią lentelę galima būdavo parduoti ir kitiems prekybos namams už jų pasiūlytą kainą (taigi su diskontu).

Pirmaisiais vyriausybės vertybiniais popieriais galima laikyti Egipto faraonų papirusus, išduodamus grūdų pirkliams nederliaus metais, kuriais būdavo pasižadama, kad faraono iždas apmokės auksu nurodytą skolą, jeigu po metų valstybė nepajėgs grąžinti atitinkamo kiekio grūdų (dažniausiai būdavo naudojami „paprasti“ skaičiavimai – reikėjo grąžinti du arba tris grūdus už vieną). Tai buvo tik vertybinių popierių užuomazga, tačiau jau tada tapo aišku, kad valstybės lėšų poreikis padidėdavo prasidėjus nederliaus metams ar karams.

Tolesniam vertybinių popierių rinkos vystymuisi tiesioginės įtakos turėjo viduramžių didieji geografiniai atradimai. Kaip žinia, tuo laikotarpiu atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai, ir verslininkams prireikė nelyginant daugiau kapitalo, norint pasinaudoti šiomis palankiomis sąlygomis; užjūrio rinkų įsisavinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomas pavieniams asmenims. Dėl to atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija, kurios ir tapo pirmaisiais vertybinių popierių eminentais. XVI – XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, drenažą ir kitas kapitalui imlias šakas.

Prasidėjus pramonės revoliucijai ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus pabaigoje Londono brokeriai turėjo išsinuomoję dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų prekybai vertybiniais popieriais. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono vertybinių popierių birža, o kartu su „gatvės“ rinka pradėjo vystytis „organizuota“ rinka, daranti vis labiau pastebimą poveikį pramonei ir prekybai.

1791 metais Filadelfijoje pradėjo veikti pirmoji vertybinių popierių birža Amerikoje. Po metų pradėjo veikti Niujorko vertybinių popierių birža. Prekiaujama buvo pagrindinai obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos.

XIX amžiaus antroje pusėje Vokietijoje atsirado investiciniai bankai, vykdę visas tarpines operacijas su vertybiniais popieriais sunkiosios pramonės srityje. Taip prasidėjęs brokerių verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.

Pradžioje vertybiniais popieriais buvo prekiaujama po atviru dangumi, namų lodžijose, uostų užeigose. Įžymios Niujorko biržos makleriai vidurdienį rinkdavosi Tontine Coffee House kavinėje. Jų kolegos iš Londono pamėgo vieną smuklę Janthone. Laikui bėgant biržos iš smuklių ir tavernų persikėlė į solidžius pastatus.

Šiandien vertybinių popierių rinka yra tikslus ekonomikos padėties barometras, fiksuojantis jos lygį, pakilimus ir nuosmukius, stagnacinius procesus. Bet šalies ekonomikos būklės diagnozavimas nėra šios rinkos savitikslis, jos moto – užtikrinti galimai pilną ir greitą piniginių sankaupų persiliejimą į efektyvesnes veiklos sritis.